BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mikės Pūkuotuko dao

„Mikės Pūkuotuko dao“ (1982) parašė Bendžaminas Hofas (Benjamin Hoff) kaip įvadą vakariečiams į daosizmą. Joje, siekiant paaiškinti daosizmo filosofiinus principus, alegoriškai panaudojami A. Milne „Mikės Pūkuotuko“ (Vinipucho ) veikėjai bei citatos. Vėliau B. Hofas parašė „Knysliuko de“. Knyga prasideda acto ragautojų aprašymu – iš tikro, tai trijų Rytų mąstytojų (Konfucijaus, Budos ir Lao-czi) virš acto kubilo pavaizdavimas. Ragaujant „gyvenimo“ actą, Konfucijui jis rūgštus, Budai – kartus, o Lao-czi – tinkamas. Mikė Pūkuotukas personifikuoja wei wu wei (veiksmo be pastangų) bei pu (būti atviru) principus. Tuo tarpu Pelėda ir Triušis yra pernelyg komplikuoti, perdaug mąsto ir negali tiesiog būti. Knyga 49 savaites buvo „New York Times“ bestselerių sąraše ir yra privalomos literatūros sąraše kai kurių koledžų kursuose.
Skaitykite daugiau: Mikės Pūkuotuko dao

Rodyk draugams

Abraomas nebuvo žydas?

Paprastai Abraomas laikomas žydų tautos protėviu. Tačiau jisai ir jo protėviai gyveno iki išėjimo iš Egipto ir Toros perdavimo Sinajuje. Ar tada jis iš tikro laikytinas žydu? Kitaip tariant, ar buvo žydai iki atsirandant „žydų tautai“?

Taigi, kas buvo Abraomas? Jis užaugo aplinkoje, kur visi garbino stabus. Dar būdamas vaiku jis ėmė mąstyti apie pasaulio prigimtį, jo kiltį bei galias jame. Paieškos jį tolino nuo stabmeldystės ir artino prie monoteizmo. Po daugelio kitų išbandymų ir vargų, pagaliau Dievas sudaro sutartį su Abraomo ir pareiškia: „Tavo sėklai duosiu kraštą nuo Egipto upės iki didžiosios Eufrato upės“. O Abraomui sulaukus 99-is, Viešpats jam ir jo palikuonims paliepia apsipjaustyti.

[ ... ] Taigi, Dievas rinkosi Abraomą „protingai“, o Sinajaus kalne žydus rinkosi „atsitiktinai“.

Skaitykite daugiau: Abraomas nebuvo žydas?

Rodyk draugams

Tolstojus – vienas iš nedaugelio

Netrukus po knygos „Tylos balsas“ (1889) J. Blavatskaja siunčia vieną jos egzempliorių su užrašu pirmame puslapyje:
„Grafui Nikolajevičiui Tolstojui „Vienam iš nedaugelio“ nuo autorės J. Blavatskajos”

Kodėl Blavatskaja daro tai ir kodėl jį vadina „vienu iš nedaugelio“? Kame jo toks išskirtinumas?

Atsakymai – jos straipsnyje „Levas Tolstojus ir jo nebažnytinė krikščionybė“ (1890), kuriame išreiškiama didžiausia pagarba „didžiajam meninio žodžio meistrui ir mąstytojui“.

Skaitykite daugiau: Blavatskaja: Tolstojus – vienas iš nedaugelio

Rodyk draugams

Čarlzas Pirsas ir jo atgimimas

Charles Sanders Peirce gimė 1839 m. rugsėjo 10 d. Kembridže (Masačūsetso valst.) astronomijos ir matematikos profesoriaus Bendžamino Pirso, matyt pirmo rimto matematiko Amerikoje, šeimoje. 1863 m. Harvarde gavo chemijos magistro laipsnį. Deja, Harvardo instruktorius Ch.W. Eliotas apie Pirsą suformavo neigiamą nuomonę, kas vėliau turėjo šiam didelę įtaką – Harvardo prezidentas 1869-1909 m. vetavo visus Pirso bandymus įsidarbinti Harvarde. Tačiau Pirso pasiekimai nebuvo iškart pripažinti. Matematikoje svarbiausias indėlis logikos ir pagrindų srityse. Tačiau dirbo ir tiesinės algebros, matricų, įvairių geometrijų, topologijos ir Listingo bei Belo skaičių, grafų, 4-ių spalvų problemos ir tolydumo prigimties srityse. Užsiėmė taikomąja matematika ekonomikoje, inžinerijoje ir žemėlapio projekcijose, ypač aktyvus buvo tikimybių ir statistikos srityje.

Skaityti daugiau: Čarlzas Pirsas ir jo atgimimas

Rodyk draugams

Sadistiniai Hičkoko potraukiai blondinėms

Nė vienas, tai matęs, to neužmirš. Tai vyko 1964 m. sausį Holivudo „Universal Studios“. Už kameros, laidydamas ypač nešvankius juokelius savo klaikiu kokni akcentu, stovėjo Alfredas Hičkokas, žinomas žudynių, smurto ir nerimo meistras. Prieš kamerą – susitvardžiusi, elegantiška, nepasiekiama ir tarsi neprieinama, rafinuotai žavi Tippi Hedren, kino žvaigždė, paskutinė ilgoje blondinių, prie kurių per savo 40 m. lindo Hičkokas, eilėje.

T. Hedren tuo metu buvo 34 m. Ji turėjo 6 m. amžiaus dukterį (dabartinę kino žvaigždę Melanie Griffith) ir ruošėsi tekėti už antrojo vyro, savo agento Noel Marshall. Nepaisydamas to, Hičkokas tapo apsėstas dėl T. Hedren, elgdamasis tarsi paskutinis Svengali. Jis pradėjo ją bombarduoti grubiais seksualiniais pasiūlymais, ir bandė reguliuoti bet kokį jos gyvenimo elementą – tiek filmavimo aikštelėje, tiek už jos. [ ... ] Hičkoko tobula blondine buvo Grace Kelly, būsimoji Monako princesė…

Skaitykite daugiau: Sadistiniai Hičkoko potraukiai blondinėms

Rodyk draugams

Setauro medžioklė

 Pateikiamas naujas lenkų fantasto S. Lemo apsakymas iš ciklo apie pilotą Pirksą. Jame Mėnulyje bandoma nukenksminti pažeistą ir savarankišku tapusį robotą. Tai savotiška preliudija ciklui “Kiberiada”.

Skaitykite: S. Lemas. Setauro medžioklė

Rodyk draugams

Abraomo ankstyvasis gyvenimas

Terahas buvo 70 metų, kai jam gimė Abramas, Nahoras ir Haranas… Abramo žmonos vardas buvo Sarai… Sarai buvo nevaisinga ir neturėjo vaikų.
Terahas pasiėmė sūnų Abramą, savo vaikaitį Lotą, Harano sūnų, savo marčią Sarai , Abramo žmoną, ir išėjo su jais iš kaldėjų Ūro į Kanaano kraštą. Atėję lig Harano, ten apsigyveno
“.   Pr. 11:26-31

„Humaše” mažai kalbama apie Abraomo ankstyvąjį gyvenimo tarpsnį. Toroje mažai nuorodų į žydų tautos protėvį iki jam sulaukus 75 m. amžiaus. Toks svarbus įvykis, kaip Abraomo nepaklusimas Babilono karaliui Nimrodui, liepusiam garbinti ugnį, dėl ko tasai buvo įmestas į besikūrenančią krosnį, paminėtas tik prabėgšmom. Ši ir kiti Abraomo gyvenimo faktai buvo perduodami iš lūpų į lūpas kol talmudistai jų neužrašė įvairiuose „Midrašuose”`.

Abraomas (pradžioje vadintas Abramu) gimė 1948 m. po pasaulio sukūrimo (išeitų, 1813 m. pr.m.e.) Kutos mieste Mesopotamijoje…

Abraomo tėvas Terahas buvo pirmojo Toroje paminėto karaliaus Nimrodo ministru. Terahas buvo stabmeldys kaip ir karalius - ir garbino Saulės dievą. Nimrodo astrologai pasakė Nimrodui,kad Teraho naujagimis vieną dieną kels pavojų jo sostui. Nimrodas įsakė Terahui atnešti kūdikį, kurį ketino nužudyti. Tačiau Terahas pergudravo Nimrodą atsiųsdamas vergės sūnų, gimusį tą pačią naktį kaip Abraomas, kurį Numrodas nužudė savo rankomis. O Abraomas su motina ir aukle 10 metų slapstėsi oloje.

Skaityti daugiau: Abraomo ankstyvasis gyvenimas

Rodyk draugams

Dendizmo poetika: literatūra ir mada

Kokias asociacijas dabar gali sukelti žodis „dendis“? Vaizduotė iškart piešia tokį vaizdą: elegantiškas vyriškis, nepriekaištingas kostiumas, gal net smokingas, kaklaraištis-drugelis, brangi pypkė, tingūs atšlifuoti judesiai, niekinanti šypsenėlė… Ar tai reiškia, kad dendizmas – išpuoselėto gyvenimo būdo visų pirma mada, poza ir stilius?

Pradžioje surizikuokim atsitraukti nuo trivialių vaizdinių, pasirinkę ne tokį įprastą rakursą – dendizmas literatūrinėje tradicijoje. Yra žinoma, kad daugelis rašytojų buvo dendi: pakanka paminėti lordą Baironą, Bulverą-Litoną, Dizraelį, Dikensą ir Tekerėjų, Oskarą Wilde ir serą Maksą Birbomą – iš anglų; Balzaką, Stendalį, Barbė d‘Oreviljė, Bodlerą, Pjerą Loti ir Marselį Prustą – iš prancūzų.

Ypatingas vaidmuo dendizmo poetikoje priklauso garsiausiam regentystės epochos dendžiui D.B. Bramelui (1778-1840). Jis įėjo į istoriją kaip anglų „elegantiškumo premjeras“, madų diktatorius ir knygos „Vyrų ir moterų kostiumas“ autorius. Tarp amžininkų jis buvo žinomas kaip anekdotų ir aukštuomenės kronikų personažas bei, aišku, literatūrinis veikėjas. Bramelo biografija: karaliaus malonės, sėkmė aukštuomenėje, tada išvijimas ir beprotystė – romantinio likimo scenarijaus pavyzdys, patvirtinantis organinį dendizmo ryšį su europietiško romantizmo estetika.

Skaitykite: Dendizmo poetika: literatūra ir mada

Rodyk draugams

Kur ėjo L. Tolstojus?

Tai kur ėjo Levas Tolstojus, kai 1910 m. spalio 28 d. paliko Jasnają Polianą?

Įvykis, visame pasaulyje žinomas kaip išėjimas, dažniausiai suprantamas kaip išėjimas nuo - nuo to, su kuo negalėjo susitaikyti rašytojo sąžinė. Išėjimas į kur - taip beveik niekada nebuvo klausiama; nes savaime aišku, kad „išeiti nebuvo į kur“ – ir vietos prasme, ir vidinio išėjimo prasme Tolstojui, apie ką netrukus po jo mirties rašė A.S. Volžskis.

Tačiau būtent tai, į kur traukė L. Tolstojus, turėjo išimtinai svarbią reikšmę. Buvo akivaizdu, kad jo dvasinis kelias toli gražu nebuvo baigtas, kad prasiveria kažkokia kita perspektyva, kad ne neigimas yra paskutinis žodis savo vardą davė ištisai rusų kultūros epochai. Tolstojus vyksta į Optino dykvietę, vieną iš bažnyčios atramų, t.y. pas didžiausią melą, pas vienuolius, tuo stipriausius, anot Nechliudovo, gundytojus ir apgavikus.

Skaitykite: Kur ėjo L. Tolstojus?

Rodyk draugams

Vilkolakiai Viduramžiais

Čia pateikiama ištrauka iš Sabine Baring-Gould (1834-1924) „Knyga apie vilkolakius: baisių prietarų liudijimas“ (5 skyrius).

Prūsijoje, Livonijoje ir Lietuvoje, nors jų gyventojai nemažai kenčia nuo vilkų visus metus, kadangi tie retina jų galvijus, plačiai pasklidusius po miškus, jiems kiek paklydus, tačiau tai jie laiko mažiau rimtu dalyku nei vilkais virtusių žmoni piktadarystes.

Per Kristaus gimimo šventę, naktį, didelis vilkais virtusių žmonių susirenka tam tikroje susitartoje vietoje ir iš jos pasklinda siautėti su nepaprastu įniršiu prieš žmones ir naminius gyvulius; ir tų regionų gyventojai kenčia nuo jų daugiau nei nuo tikrų vilkų. Jei tie aptinka žmonių gyvenamąją vietą, esančią nuošaliai miške, jie ją įniršę apsupa, stengdamiesi išlaužti duris, ir jei tai jiems pasiseka, jie surija visas rastas žmogiškas būtybes bei gyvūnus. O tada įsiveržia į vyno rūsius ir ištuština alaus ar midaus statines, tuščias statinaites sukrauna viena ant kitos rūsio vidury, taip parodydami savo skirtumą nuo tikrų vilkų… Tarp Lietuvos, Livonijos ir Kuršių krašto yra senos pilies griuvėsiai. Šioje vietoje kartais, nustatyta proga jų susirenka tūkstančiai, kur jie išbando savo šoklumą. Tuos, kurie neįstengia užšokti ant sienos, kaip dažnai nutinka storiausiems, vado baudžiami bizūnu ir suėdami.
47 skyriuje Olaus taip pat rašo apie kažkokį didiką, keliavusį per didelį mišką lydimas savo valstiečių, kurie užsiimdavo burtais. Jie nerado namų, kur galėtų apsistoti nakčiai ir buvo gerokai išalkę. Tada vienas valstiečių pasiūlė, kad, jei visi kiti laikys liežuvius, jis gali atnešti ėriuką iš toli esančios bandos.Visi prisiekė.

Jis pasitraukė į miško gilumą, ten pavirto vilku, užpuolė avių bandą ir savo bendrakeleiviams nasruose atnešė ėriuką. Jie jį dėkingi paėmė. Tada jis vėl pasitraukė į tankmę ir atvirto į žmogaus pavidalą.

Didiko žmona Livonijoje išreiškė abejonę vienam savo tarnų, ar įmanoma vyrui ar moteriai taip pakeisti pavidalą. Tarnas iškart pasisiūlė jai įrodyti tą galimybę. Jis išėjo iš kambario ir kitą akimirką buvo matomas per lauką bėgantis vilkas. Jį vijosi šunys ir, nepaisant jo priešinimosi, išdraskė vieną jo akį. Kitą dieną tarnas pasirodė su akla akimi.

Pilnas tekstas: Vilkolakiai Viduramžiais

Rodyk draugams