Pažvelgti kitaip

Neapibrėžtumas kyla spėjant ateitį ar kitų žmonių ketinimus. Jei viskas pasaulyje būtų iš anksto nuspėjama, tai nekiltų joks neapibrėžtumas, o, tuo pačiu, ir žmonių veiksmuose nebūtų jokios rizikos. Toks pasaulis taptų griežtai determinuotų arba vienareikšmiškai apibrėžtas, tačiau jame negalėtų atsirasti nieko nauja, o viskas tik kartotųsi vėl ir vėl.

Laplasas rašė:
„Protas, kuriam duotuoju momentu būtų žinomos visos gamtos jėgos, ir kuris būtų pakankamai gilus, kad įstengtų išanalizuoti visus duomenis, viena formule apimtų tiek didžiausių Visatos kūnų, tiek smulkiausių atomų judėjimą; neliktų nieko, kas jam būtų nepasiekiama, ir ateitis, kaip ir praeitis, iškiltų prieš jo žvilgsnį“.

Viltis, kad dėsnius iš principo įmanoma suvesti į deterministinius makrodalelių sąveikos dėsnius, dingo, kai atsirado kvantinė mechanika. Ji įrodė, kad mikropasaulio dėsniai yra stochastinio pobūdžio, o kvantinių dydžių matavimo tikslumo turi konkrečią ribą, kurią nustato V. Heisenbergo neapibrėžtumo principas. Pagal šį principą, dviejų susijusių kvantinių-mechaninių dydžių matavimo teorinė riba negali būti mažesnė už Planko konstantą. Pvz., pabandžius labai tiksliai išmatuoti mikrodalelės koordinates, tai atsilieps jos impulso matavimo netikslumui, ir atvirkščiai, impulso matavimo tikslumas atsilieps koordinačių tikslumui.

Pirmasis tirti priklausomybę tarp įvykio tikimybės ir pradinės informacijos kokybės ėmėsi šveicarų matematikas Jakovas Bernulis (1654-1705), šiai problemai skyręs per 20 m. Jis yra garsiojo didžiųjų skaičių dėsnio autoriumi. Tas dėsnis teigia, kad atsitiktinio dydžio vidurkis atliekant didelį bandymų kiekį su didesne tikimybe skirsis nuo tikrojo vidurkio dydžiu, mažesniu nei iš anksto duotu. Pvz., mėtant moneta daugelį kartų, herbo pasirodymų procentas mažai skirsis nuo 50%. Savo neužbaigtame kūrinyje “Ars Conjecturi” J. Bernulis ypatingą dėmesį skiria skirtumui, susidarančiam taikant tikimybes azartiniams žaidimams bei realioms, praktiškoms situacijoms. Šansus azartinių žaidimų srityje nesunku paskaičiuoti. O ten, kur laimėjimas priklauso nuo žaidėjų proto skvarbumo ar fizinio vikrumo, būtina papildoma informacija, kuri dažniausiai lieka nežinoma. [ ... ]

Daugiau apie tai: Neapibrėžtumas, tikimybė ir prognozė

Styvas Džobsas buvo keista asmenybė ir, kaip atrodo, sunkaus charakterio. Gimė Kalifornijoje 6-ojo dešimtm. viduryje ir matė 7-ojo dešimtm. minties, laisvės ir stiliaus revoliuciją. Atrodytų, kad šiandien nėra nieko paprasčiau, kaip kalbėti apie gėlių vaikus, kontr-kultūrą, klajones ir narkotikus, tačiau iš tikro laikmetis nebuvo toks paprastas.

Kalifornija buvo sklidina tos revoliucinės energijos, tačiau Styvas gyveno Silicio slėnyje ir į viską žvelgė truputį kitaip. Tai buvo „garažuose” steigiamų kompanijų laikas. Iš elektronikos buvo uždirbama nemažai pinigų ir visa, ko reikėjo, reikėjo gabumų ir atkaklaus darbo. Tokioje aplinkoje buvo neišvengiama, kad Styvas nesusidomėtų elektronika. Tačiau jis niekada iš tikro ir neįsikirto į formalią teoriją, kaip visa tai veikia. Jis visada buvo gabus, tačiau nekantrus mokinys, - pernelyg skubantis, kad darytų juodą darbą. Bet jis tikėjo, kad žino viską apie elektroniką, kol nesutiko Woz‘o. [ ... ]

S. Džobsas buvo ir mėgiamas, ir kritikuojamas - ypač dėl savo iškalbos, o jo kalbos neretai prasilenkdavo su realybe. Jis kelis metus (nuo 2003 m.) sirgo kasos vėžiu - 2008 m. „Bloomberg” televizija netgi netyčia išspausdino jo nekrologą. Tais metais jo išvaizda tikrai buvo ne kokia. 2009 m. jam buvo persodintos kepenys. 2011 m. sausį laikinai paliko vadovo postą, sakydamas, kad “dėmesį skirs sveikatai”, tačiau kovo 2 d. pasirodė „iPad 2″, o birželio 6 d. ir „iCload” pristatymuose. 2011 m. rugpjūtį atsistatydino iš „Apple‘ vadovo pareigų - ir jau po kelių valandų „Apple” akcijų kursas nukrito 5%. S. Džobsas mirė 2011 m. spalio 5 d. Palo Alto mieste (Kalifornija).

Daugiau: Styvo Džobso kelias į žvaigždes

[Puankarė savo paskutiniame moksliniame veikale, detaliai aptaręs materijos, jėgų ir judėjimo teorijas, elektrą ir šviesą, o taip pat eterį, šiuolaikinio mokslo būseną glaustai apibūdino „Kažkas egzistuoja". ]Sielos atvejis sudėtingesnis. Šios nematomos ir nekintančios esybės buvimas remiasi dviem dalykais. Pirma, jos galimomis apraiškomis. Antra, tai, ką vadiname savimone. Dėl apraiškų - pats žmogaus mirties faktas leidžia spėti, kad gyvame žmoguje esti kažkas daugiau nei organinė medžiaga. Tam kažkam palikus kūną, ištinka mirtis.

Dėl savimonės - kitaip sakant, mes turime sąmonę. Tai apima kelis skirtingus elementus. Pirma, mūsų fizinių kūnų kaip jutiminio suvokimo objektų (tokių kaip ir stalai, kėdės, kitų asmenų kūnai), egzistavimas, kuriam vienintelis apribojimas tėra, kad nėra jutimo organo, galinčio justi save. Akis regi ranką, tačiau akis nemato savęs. Antra, tam tikri pojūčiai, malonūs ar skausmingi, kyla ne kūno išorėje, o jame. Trečia, kai kurie vyksmai tarytum nėra materialios kilties, kuriuos suprantame kaip norus ar emocijas. Ketvirta, dėl to, ką vadiname polinkiais bei ydomis. Pagaliau, tai, ką vadiname valia. Ir kai mes galime sakyti, kad jaučiame šaltį ar skausmą, tai negalime pasakyti, kad jaučiame valią.

Japonų patarlė teigia: „daug kelių veda į kalno viršūnę, tačiau virš jos tik vienas mėnulis”. Ji pritaikoma įvairioms religinio tikėjimo formoms. Kalnas gali apibūdinti materiją, jo viršūnę gali pasiekti įvairių religijų ar be jokios religijos pagalbos. Ir kai kopiąs pasiekia viršūnę - apačioje lieka karalystės, o virš jo spindi žvaigždės. Bet tai dar ne pabaiga. Žemiau už karalystes ir virš žvaigždžių randasi dangus, kuris visa tai apglėbia. Ir tik ten yra ramybė, kurios negali suteikti jokie materialūs dalykai. Ta ramybė yra Nirvana.

Skaitykite daugiau: Budizmas ir nemirtingumas

Bianca Lamblin (g. 1921 m.) - filosofijos mokslo daktarė. Dėstė keliuose Paryžiaus universitetuose. Išleido „Memoires d‘une jeune fille derangee” (1993).

Pagrindiniai knygos veikėjai, Simona de Bovuar ir Žanas Polis Sartras, patys sąmoningai pasirinko gyvenimą „stikliniame name”. Simona publikavo laiškus, dienoraščius, užrašų knygutes be jokių kupiūrų, sąmoningai nenuslėpdama nei buitinių, nei intymių detalių. To pagrindas - įsitikinimas, kad rašytojo išpažintis turi padėti žmonėms pažinti save pačius. Rašytojas neturi ir negali nieko slėpti nuo skaitytojo, kad apsinuoginimas privalo būti visiškas. Tačiau, matyt, Simona de Bovuar būtų labai nustebusi, sužinojusi, kad ne visi, gyvenę greta jos ir apie kuriuos ji taip atvirai pasakojo, siekia būti taip apsinuoginę.

Bianca Lamblin - ne rašytoja ir net ne literatorė. Simonos de Bovuar bei Sartro mokinė ir draugė, baigusi Sorbonos filosofijos fakultetą ir dėsčiusi filosofiją, nepuoselėjo jokių minčių apie rašymą. Pirmąkart plunksnos ėmėsi sulaukusi 70 m., kai perskaitė jau po Simonos de Bovuar mirties išleistus jos dienoraščius bei laiškus. Suvokusi, kokį vaidmenį jai skyrė garsūs vyresnieji draugai - vaidmenį, kurį ji pati matė kitaip - pajuto skausmą bei pažeminimą ir panoro papasakoti „visą tiesą”.

Šiuose prisiminimuose jaučiamas įskaudinto žmogaus, savo ar ne savo valia atsidūrusio greta didžiųjų žmonių ir nusivylusio savo vaidmeniu, gaidelės.

Čia pateikiama ištrauka iš tos knygos:  Pasimetusios merginos memuarai

Pagrindinis Fuko principas: kiekviena forma susideda iš jėgų santykio. Kai jėgos pateiktos, kyla svarbus klausimas: su kokiomis išorės jėgomis jos sąveikauja ir, toliau, kokia forma iš to vystosi. Tarkim, kad žmoguje yra tokios jėgos kaip vaizduotės jėga, prisiminimo jėga, supratimo jėga, troškimų jėga… Gali kilti prieštaravimas, kad nurodytos jėgos jau numato žmogų; tačiau taip nėra dėl formos. Jėgos žmoguje numato tik vietos, taikymo taško buvimą, tam tikrą esaties sritį. Tokiu pat būdu jėgos gyvūne (judrumas, sugebėjimas suirzti…) dar nenumato kokios nors apibrėžtos formos. Klausimas, kaip sužinoti, su kokiomis kitomis jėgomis sąveikauja jėgos žmoguje toje ar kitoje istorinėje formacijoje ir kokia forma susidaro iš to jėgų susijungimo. Galima iš anksto numatyti, kad jėgos žmoguje nebūtinai įeina į formos-Žmogaus sudėtį, o gali išsidėstyti kitaip, įeiti į kitą junginį, kitą formą: net trumpą laikotarpį, Žmogus egzistavo ne visada ir neegzistuos amžinai. Tam, kad atsirastų ar pasireikštų forma-Žmogus, būtina, kad jėgos žmoguje imtų sąveikauti su ypatingomis išorės jėgomis.

Daugiau: Apie žmogaus ir antžmogio mirtį

Leonido Kaganovo fantastinis apsakymas apie tai, kaip mėsos auginimo technologijos išsivystymas atvedė prie idėjos atidaryti žmogienos restoraną…

Apsakymą skaitykite >>> Žmogėdra

 Sikstas Julius Afrikanas (apie 160-240, Sextus Julius Africanus) - krikščionių keliautojas ir istorikas, padaręs įtaką Eusebijui ir vėlesniems Bažnyčios tėvams bei visai graikų kronininkų mokyklai. Jo vardas leidžia spėti buvus afrikiečiu. Suidas jį vadina „Libijos filosofu”, nors pas Julius save laikė kilusiu iš Jeruzalės, o ir jo kronika rodo jį esant susipažinusiu su Izraelio topografija. Parašė „Chronographiai”, anot jo padengiančią 5723 m. istoriją. Pateikiami fragmentai i jos…

Tikrai, egiptiečiai, didžiuodamiesi savo senąja kiltimi, su astrologų pagalba sudarė metų skaičiavimą, laiką padalindami į ciklus. Tie, kurie užsitarnavo šio reikalo išminčių reputaciją, išmoko skaičiuoti laiką Mėnulio metais¹⁾, ir ne mažiau už kitus linkę tikėti legendomis bei mitais, laiko, kad jų tauta atsirado 8-i, o gal ir 9-i tūkstančiai metų prie Solono valdymą²⁾.

Tačiau kodėl reikia apie tai kalbėti? Arba apie finikiečius, kurie laikė, kad jiems 35 tūkst. metų? Arba apie chaldėjus, kurie naiviai manė, kad jiems aplamai 480 tūkstančių? Juk žydai, savo kilmę vedantys nuo Abraomo, gerokai kuklesni ir laiko, kad pasirodė penki su puse tūkstančių metų iki tada, kai į pasaulį atėjo Išvadavimo Žodis, o tai nutiko jau cezarių valdymo laikais.

Daugiau skaitykite: Julijus Afrikanas. Istoriografija

Derlingumo deivė Umai, kaip universalioji tiurkų tautų dievybė, buvo kalnų valdovė, medžiotojų, laukinių žvėrių, vaikų ir motinystės globėja. Užfiksuotos dvi dievybės atmainos - Juodoji ir Baltoji Umai, kurių viena atima, o kita suteikia gyvybę. Rytų tiurkų Umai turi antropologinį pavidalą ir pagal kai kuriuos požymius galima spėti ją esant Saulės dievybe ir yra paukščio pavidalo. Baškirų protėvių mitologijoje, išlaikiusioje iki-šamaniškojo laikotarpio elementus, Humai - Saulės dievybė, gulbė, Saulės dukra, paukščių valdovė ir Uralo demiurgo žmona. Jos sesuo Aihylu (Mėnulio gražuolė) yra Mėnulio dukra, antis, povandeninio pasaulio valdovo Šulgano žmona.

Umai yra viena seniausių tiurkų dievybių. Kaip vaikų ir gimdytojų globėjos rolė iki šiol išliko Sajanų-Altajaus, Vidurinės Azijos ir Kazachstano tautose (šorcai, kumandincai, teleutai, chakasus, kazachus, kirgizus, uzbekus). Visose tiurkų tautose taip vadinamos moterų įsčios. Be to, nuriatai taip vadina olą bei motinystės įsčios. Chakasai ir šorcai Umai (Ymai) vadina kūdikio bambą bei sielą iki to momento, kai vaikas tampa santykinai savarankiškas, t.y., liaujasi žįsti motinos pieną ir pradeda vaikščioti bei kalbėti, t.y. jo siela virsta Kut. Laikyta, kad tuo laikotarpiu Umai yra visada greta vaiko, o jei jinai jį palikdavo, tasai susirgdavo ar net mirdavo. Chakasai tikėjo, kad šeimose, kurių vaikai neišgyveno, apsigyveno Kara-Umai, kurią reikia išvyti padedant šamanui. Kara-Umai atvaizdo niekas neturėjo išvysti. Jis gamintas kaip lėlė iš pačių purviniausių skarmalų ir buvo slepiamas po slenksčiu, o tuo tarpu apsauga lanko su strėle pavidalu buvo pritvirtinama prie lubų sijos.

Daugoiau apie tai: Umai - lyginamoji charakteristika

Kartą Nyčė pasakė: „Visa, kas gilu, mėgsta būti uždengta“. Tačiau jo paties nešiojamas apdangalas jam buvo lemtingas.

Jo minčių rimtumas glūdi giliai po jo patrauklaus žaismingo, kibirkščiuojančio, žavinčio dėstymu - taip giliai, kad nepasiekia vokiečių filosofų ausies. Todėl jam ir teko patirti visų kažkiek labiau iškilusiųjų likimą - kai kyla įtarimas, ar tieji gali atlikti pačią jiems skirtą užduotį. Vokiečių mąstytojai iki dabar su panieka praeidavo pro Nyčę, nes jisai, kaip poetas, juos apkurtino savo kalbų grožiu, pilnumu ir laisvumu. Žinoma, jis nesukūrė etikos „sistemos”. Tačiau jai betrūko tik išorinės formos.

Pagrindinė Nyčės mintis: istorijos tėkmėje dauguma, susidedanti iš silpnųjų, vidutinybių, nereikšmingų natūrų, įgavo išorinę ir vidinę valdžią mažumai - susidedančiai iš stiprių, vertų šlovės, savitų [tai puikiai iliustruoja ir dabartinė politinė padėtis Lietuvoje]. To pasėkoje pirmapradės moralinės vertybės visiškai pasikeitė. „Gerai” - laikyta laimėti, viešpatauti, pilnai atskleisti savo jėgą ir galią, kad ir kitų sąskaita; „blogai” - būti pralaimėjusiu, silpnu, nešlovingu. Šias vertybes perkalė demokratinės-altruistinės tendencijos, ypač ryškiai pasireiškusios krikščionybėje. Dabar „gerai” laikoma savo „Aš”, savo asmenybės išaukštinimo atsisakymas - t.y. gyventi dėl kitų, silpnų, vargšų, esančių žemiau; netgi daugiau: jie, tie kenčiantieji, nuskriaustieji, pažemintieji - ir yra būtent „gerieji”, teisieji, jiems skirta ir Dangaus karalystė. Suprantama išvada iš čia yra ta, kad net stiprieji, gamtos sukurti valdžiai, viduje ir išoriškai laisvi, neišmiršta natūraliai ir ramiai, o išmiršta su nešvaria sąžine, nuo kurios gelbstisi, save pateikdami tik kaip aukštesnės valios vykdytojus; taip esantys valdžioje turi savyje lėliukę tų, kurie paklūsta.

Visa tai turėjo pažeminti žmogų, tai yra įteisinti vidutinybių tipą. Bandos (daugumos) žmogus gavo valdžią geresniems ir iškilesniems. Kartu tai ir iškraipymas instinktų, nukreiptų į vystymąsi, jėgų kaupimą, valios valdžiai stiprinimą - tai, kad leidžia rūšiai tobulėti.

Daugiau apie tai: Nyčė: etinis-filosofinis siluetas

S. Bulgakovo straipsnis

Pagrindine sofijalogijos problema laikomas klausimas apie Dievo ir pasaulio arba - kas iš esmės tas pats - Dievo ir žmogaus santykį. Kitaip sakant, sofijalogija užsiima klausimu apie Dievažmogiškumo jėgą ir svarbą ir, beje, ne vien Dievažmogio kaip Logoso įsikūnijimu, bet būtent Dievažmogiškumu kaip Dievo vienybe su sutvertuoju pasauliu - žmoguje ir per žmogų. Dėl šio klausimo pati Krikščionybė dalyvauja tūkstantmetinėje kovoje su dviem kraštutinumais - su dualizmu ir su monizmu, ieškodama tos tiesos, kuri mums iškyla monodualizme, t.y. Dievažmogiškume.

Krikščioniškoje pasaulio sampratoje gyvuoja du kraštutiniai poliai, abu klaidingi savo vienašališkumu: vienu jų yra pasaulį neigiantis manicheizmas, tarp Dievo ir pasaulio įterpiantis neįveikiamą bedugnę ir tuo neleidžiantis Dievažmogiškumo, o kitu yra panteizmas arba kosmoteizmas, priimantis pasaulį tokiu, koks yra, ir faktiškai jį sudievinantis, nors tai ir yra „sekuliarizacija”. Pirmąsias pažiūras sutinkame įvairiuose ir dažnai netikėtuose deriniuose daugiausia ten, kur įtemptas religinis jausmas ir (betarpiška) Dievo pajauta žmogui iškelia dilemą: Dievas ar Pasaulis. To pasėkoje žmogus, atsigręždamas į Dievą, nusigręžia nuo pasaulio, niekina jo vertybes ir reikalus, nutolusį nuo Dievo pasaulį palikdamas jo paties likimui. Šį akosmizmą²⁾ ar net antikosmizmą aptinkame Bažnyčios istorijoje, iį vienos pusės, Rytų krikščionybės terpėje paplitusioje vienuolių pasaulėžiūroje, o iš kitos pusės, stebime jį protestantizmo, irgi teigiančio, kad Dievas absoliučiai transcendentinis pasauliui ir taip nudievinančio pasaulį, aplinkoje. Antrasis požiūris - numarinantis gyvenimą - teigiamas esant bendram naujosios Krikščionybės, praradusios valdžią gyvenimui ir nuo jo priklausančiai, paralyžiui. Jei išsigelbėjimu laikomas bėgimas iš pasaulio, lydimas, iš kitos pusės, vergavimu šiam pasauliui, tai pasaulis vis labiau ir labiau nusigręžia nuo tokios Krikščionybės ir save bei savo gyvenimą skelbia savo paties tikslu. Todėl dabartinė bedievystė, iš tikro esanti dievo ir žmogaus sudievinimu, yra ypatinga pagonybės rūšis. [ ... ]

Tolimesnė straipsnio dalis: Pagrindinė sofijalogijos problema