Pažvelgti kitaip

Viduramžių lietuvos muzikinė kultūra mažai žinoma ir tyrinėta. Panagrinėsime 14 a, paskutinio Viduramžių šimtmečio, muzikinę kultūrą.

Po Didžiojo kunigaikščio Vytenio sostą užėmęs Gediminas sustiprino ne tik valstybę, bet rūpinosi ir Lietuvos miestų augimu, amatų bei prekybos plėtojimu, stengėsi skleisti kultūrą. Todėl jsi globojo iš užsienio atvykstančius amatininkus, pirklius bei kitokius specialistus. 1323 m. Vilniuje parašytame kreipimąsi į Europos miestų amatininkus bei pirklius Gediminas ragino juos atvykti „su žmonomis, vaikais ir gyvuliais”, leisdamas „laisvai įeiti į mūsų žemę ir išeiti be jokio užmokesčio ar muito ir be jokių trukdymų”. Be abejo, su tokiais amatininkais į Lietuvą atvyko ir amatininkų statusą turėję cechų muzikantai, tuo metu pradėję kurti tvirtas profesines organizacijas. 14 a. Europoje jų būta nemažai, todėl tarp cechų vyko didelė konkurencinė kova.

Deja, rašytiniuose šaltiniuose neaptinkama konkrečių žinių apie ankstyvųjų amžių muzikinę reprezentaciją Lietuvos valdovų bei diduomenės dvaruose. Bet manoma, kad juose būta muzikantų, pvz., trimitininkų ir būgnininkų, kurie jau 13 a. buvo glaudžiai susiję su rezidencinių centrų menu. Muzikos signaliniai garsai buvo svarbus įvairių švenčių, riterių turnyrų, karinių apžiūrų bei pratybų ritualinis elementas, beje, laikomas tik feodalinės diduomenės privilegija. Miestams dar ilgai drausta turėti magistratų trimitininkus ir būgnininkus.

Mus čia labiau domina metraštininkų užrašytos žinios, tiesiogiai liečiančios Aldonos meninius polinkius. Žinoma, kad ji 1333-39 m.Krokuvoje laikė grupę savo dvaro muzikantų. Amžininkai, vadinamųjų Mažosios Lietuvos ir Trasko 14 a. metraščių autoriai, vieningai teigia, kad Aldona „buvo taip atsidavusi šokių malonumui ir linksmybei, kad, kur išvykstant raitai ar vežime, visada prieš ją eidavo dainininkai su [muzikos instrumentais] sambucis, tympanis ir fialis, dainomis ir įvairiomis melodijomis, labai daugelio pasipiktinimui”. 15 a. J. Dlugošas vėl pakartojo šį teiginį, tų pačių instrumentų pavadinimus, o jos šokių ir pramogų pomėgį priskyrė „barbarų tėvų” auklėjimui. Matyr šis pomėgis karalienei buvo moralinis ryšys su tėvyne, jos kultūra, papročiais, toli palikusiu šeimos židiniu. Kazimieras į visa tai žiūrėjo atlaidžiai, nors ir nepritarė. Dar vėliau, 16 a., Motiejus Strijkovskis taip apibūdino Aldoną: „Labai mėgo nuolatinius šokius ir muziką, kad ir kelionėje, kada kur nors vykdavo, visada būriais prie savęs laikė šokėjus ir įvairius muzikantus, kurie ją dainomis, grojimu dūdomis (dudy), multanomis (multanki), surmomis (surmy), smuikais (skrzypice) ir būgnais (bębny) linksmino”. Išvardintus instrumentus reikia priimti atsargiai ir kritiškai, nes M. Strijkovskis parafrazavo ankstesnių kronikų šaltinius ir padidino instrumentų skaičių. Dar vieną panašią frazę randame ir Martyno Kromelio 16 a. kronikoje: „taip labai mėgo muziką ir šokius, kad dainininkus, švilpynininkus (piszczki) ir kitus įvairius muzikantus visada kartu vežiodavosi”.

Daugiau: Aldonos Gediminaitės muzikantai

Viena paslaptingiausių genčių yra aukštai Indijos kalnuose pasimetę todai. Nepanaši į kitas Indijos gentis nei papročiais, nei išvaizda, kalbanti senovine kalba, neturinčia atitikmenų šiuolaikinėms Indijos kalboms - or ir šiaip esanti vientisa mįsle antropologams bei etnografams, istorikams bei lingvistams.

Visų pirma, jų išvaizda artimesnė europiečiams: šviesesnė oda, rusvo atspalvio plaukai, tiesi „romėniška” nosis ir žalsvos ar rudai žalsvos akys. Tamsaus šokolado spalvos indų fone jie tiesiog „šviečia”.

Tai labai negausi gentis - vos vienas tūkstantis narių. Pirmąkart portugalų jūreivių aptikta 17 a., vėliau užmiršta dviem amžiams ir vėl „atrasta” anglų jau 19 a. Per visą tą laiką jų skaičius beveik nepakito. Tas demografinis pastovumas bei nekintantis lyčių santykis (20-čiai moterų 100 vyrų) mokslininkus varo į aklavietę. Anot jų, tai galėtų būti paaiškinama tik ritualiniu „nereikalingų” vaikų žudymu. Tačiau todai neigia tokį kaltinimą, nes, atseit, nieko nereikia žudyti, nes, pagal jų tolimos tėvynės senovės papročius, moterys gimdo kada reikia ir ką reikia. O kaip tai pasiekiama - todai atsisako paaiškinti.

Neaišku ir dėl jų tolimos tėvynės. Genties kraujo formulė neatitinka šiuolaikinės biologinės terpės. Taigi, todai - atvykėliai. Tik iš kur? Patys jie sako, kad iš Šri-Lankos, o į ten atvyko iš … paslaptingo Jaučio žvaigždyno. O mokslininkams viena iš prielaidų - kad tai senovės šumerai, kurie, atseit, senais laikais Indijos pakrantėje buvo įsteigę koloniją. Tai iš dalies paremiama faktais. Todai, kaip ir šumerai, Saulę ir Mėnulį vadina Uttu ir Sin. Drabužiai panašūs į šumerų apdarus. Todai turi mįslingų pasakojimų apie „septynias didžiąsias karalystes”, esančias už didžiosios jūros, kurioms vadovavo galingasis „laivų valdovas” (dėl laivų, tai tikrai įdomu, nes gentis gyvena aukštai kalnuose).

Daugiau apie tai: Gyvoji praeities skeveldra - todai

Tebevyksta „Sugrįžimų” festivalis (daugiau apie jį >>>>>). Norime atkreipti dėmesį į du išskirtinius koncertus.

Gegužės 13 d. 14 val. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje sakralinės muzikos valanda.

Gegužės 15 d. 19 val. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje baigiamasis festivalio „Sugrįžimai” koncertas.

Daugiau Išskirtiniai „Sugrįžimai”

Publikuojama Emma Goldman, žinomos asmens laisvių gynėjos ir anarchistės esė.Žmonių augimo ir vystymosi istorija tuo pat metu yra kiekvienos naujos idėjos, pranašaujančios šviesesnės aušros atėjimą, įnirtingų grumtynių istorija. Atkakliu tradicijos laikymusi, Sena niekada nesivaržė pasinaudoti kvailiausiomis ir žiauriausiomis priemonėmis, kad sustabdytų Nauja atėjimą, kad ir kokia forma ar metu tai apsireikštų. Nėra reikalo leistis toli į praeitį, kad pamatytume pasipriešinimo rimtumą, bet kurios progresyvios idėjos kelyje patiriamus sunkumus bei išmėginimus. Kankinimų suolas, žnyplės nykščiams traiškyti ir rimbai vis dar pas mus; tokiais yra kalinio drabužiai ir visuomenės pasipiktinimas, visa nusistatę prieš vienišą ateinančią dvasią.

Anarchizmas neturėtų tikėtis išvengti kitų novatoriškų minčių lemties. Netgi daugiau, kaip pats revoliucingiausia ir bekompromisinė inovacija, Anarchizmas privalo susidurti su pasaulio, kurį ruošiasi pertvarkyti, nemokšiškumu ir pagieža.

Kad bent iš apytiksliai būtų aptarta, kas padaryta ir padaryta priešais Anarchizmą, prireiktų ištiso tomo. Tad čia paliesiu tik du svarbiausius kaltinimus. Taip padarydamas, pabandysiu atskleisti, kas iš tikro yra Anarchizmas.

Keistas pasipriešinimo Anarchizmus reiškinys yra tai, kad atskleidžia vadinamojo proto ir nemokšiškumo ryšį. Ir net tai nėra taip keista, kai pripažįstame visų dalykų reliatyvumą. Nemokšiška minia savo pusėje turi tai, kad neturi pretenzijų žinojimui ar tolerancijai. Veikdama, kaip visad, vien impulso vedima, remiasi vaikiškomis priežastimis. „Kodėl” „Todėl”. O ir nemokšų opozicija Anarchizmui prilygsta išsilavinusio žmogaus nuostatai

Daugiau apie tai: Anarchizmas: kas jis iš tikro?

Tai teiginys, suformuluotas taip ir pavadintoje knygoje (Laurence Peter. Raymond Hull. The Peter Principle, 1969), humoristinio turinio veikale, kuriame buvo pateikta ir „pamokomas hierarchiologijos mokslas”.
Principas formuluojamas taip: hierarchinėje sistemoje kiekvienas besidarbuojantis pakyla iki savo nekompetentingumo lygio.

Piterio principas - atskiras bendro stebėjimo atvejis: bet kuris gerai dirbantis daiktas ar idėja bus panaudojama vis sudėtingesnėse sistemose tol, kol netaps katastrofos priežastimis (pvz., W.R. Corcoram straipsnyje apie atominių elektrinių programas). Kaip taisyklė, kyla didelė pagunda tebenaudotis jau patikrinta idėja, technologija ar daiktu pasikeitusiose sąlygose, net netinkančiose tos idėjos, technologijos ar daikto naudojimui. Tuos pastebėjimus Piteris pritaikė žmonių kilimui hierarchinėje sistemoje.

Pagal Piterio principą, žmogus, dirbantis bet kurioje hierarchinėje sistemoje, kyla pareigose tol, kol neužims pareigų, kuriose nesugebės susitvarkyti su savo pareigomis, t.y. taps nekompetentingu. Tas lygis ir vadinamas to darbuotojo nekompetentingumo lygiu. Toje vietoje darbuotojas „užstringa” ir joje liks iki tl, kol paliks sistemą (t.y., išeis iš darbo, mirs ar išeis į pensiją).

Piterio principas pritaikomas bet kuriai hierarchinei sistemai, kurioje darbuotojas, pradžioje buvęs hierarchijos apačioje, su laiku kyla pareigose. Kadangi dauguma organizacijų (privačios firmos, valstybinės įmonės, mokymo ir medicininės įstaigos, bažnytinės institucijos) yra hierarchinėmis struktūromis, Piterio principo taikymo sritis labai plati.

Daugiau apie tai: Piterio principas

Šiuos augalus lietuviai vadina alijošiais arba elijošiais, vitomis alvasais ir oželiais, dar kitur - aliuosais ir net šimtamečiais. Tokia augalų vardų gausybė rodo, kad alavijai, nors ir kilę iš tolimų kraštų, Lietuvoje nuo seno gausiai auginami. Alavijai, kaip kambariniai ir dekoratyviniai augalai, puošia daugelio butų palanges kaime ir mieste, jų gausu oranžerijose bei gėlių parduotuvėse.

Pasaulyje žinoma apie 350 alavijų genties rūšių. Paplitę alavijai karšto ir sauso klimato srityje, ypač jų gausu Pietų Afrikos Kapo srityje prie Oranžinės upės. Pietvakarių Afrikos Namakvalendo plynaukštės šiaurinėje dalyje ir Namibo dykumoje alavijai netgi dominuoja, nors minėtose vietose sąlygos augalams ypač sudėtingos - dažnai ištisus metus neiškrenta nė lašo letaus. Taigi dykumos - tinkamiausia vieta alavijams augti. Tiesa, pasitaiko alavijų ir savanose, bet ir ten jie pasirenka labiau smėlėtas ar akmenuotas vietas, o gausiausiai auga įsiterpę tarp stambių akmenų.

Alavijai - dykumų augalai, tad ir jų išvaizda specifinė. Jų tarpe vyrauja žoliniai augalai ir tik viena kita rūšis būna sumedėjusi ar lianų formos. Daugumos alavijų, kaip ir kitų sukulentų, lapai stori, mėsingi, labai sultingi. Lapai stiebų viršūnėse arba prie žemės sudaro tankias skrotelias ir tai padeda jiems šiek tiek apsisaugoti nuo perkaitimo. Bet tai ne taisyklė - Lietuvoje pačio populiariausio medinio alavijo (Aloe arborescens) lapai auga visu stiebu. Lapai būna įvairios formos, labai dygliuoti, ir tai suprantama - juk atvirose vietose auga, reikia ir nuo galimų priešų apsiginti.

Lapų pažastyse išauga paprasti arba šakoti žiedynstiebiai, kartais net 2-3 m aukščio. Alavijų žiedai stambūs - 3,5-5 cm ilgio ir apie 1 cm skersmens, įvairių spalvų, dažniausiai raudoni, oranžiniai ar geltoni, kur kas rečiau - balti. Alavijų žieduose gausu nektaro, o pati jų išvaizda be galo viliojanti - tad netrūksta ir įvairių apdulkintojų, pirmiausia nedidelių, nektaru mintančių paukščių. Žydintys alavijai privilioja spiečius bičių ir netgi pavianus, matyt, jų nektaras tikrai maistingas ir skanus.

Daugiau Alavijai - dekoratyvus vaistas

Ištakomis siekusi sofistus ir kinikus, krizinė sąmonė galutinai susiklostė 19 a. viduryje. Prie jos ištakų stovėjo kompozitorius ir mąstytojas R. Vagneris su „dievų mirties” idėja ir F. Nyčė su Vakarų kultūrinio „dekadanso”, pasireiškusio gilėjančia gyvenimo „racionalizacija”, idėja. Vėliau ji išsivystė O. Špenglerio „Europos saulėlydyje”. Ją randame pas M. Heidegerį, pavertusio F. Nyčės idėją (metafizinio) „būties užmiršimo” teorija. Su ja susiduriame prancūzų egzistencializme (A. Kamiu ir Ž. Sartras), priėjusiame išvadą apie „žmogaus pabaigą”. Ji nuskamba neomarksizme (M. Horkhaimeris, T. Adorno), siekusiame F. Nyčės ir kt. idėjas prišlieti prie klasikinio marksizmo „kapitalizmo išsemtumo” koncepcijos. O vėliausia manifestacijas tapo postmodernizmas su „vienalaikiškumo kaip tokio” teze, ateistine krikščioniškos „laiko pabaigos” versija. O vos ne būdingiausiu krizinės sąmonės bruožu yra teorinis Švietimo išvystytos Progreso idėjos apmąstymas.

Krizinės sąmonės analizę tikslinga pradėti nuo F. Nyčės pirmtako Artūro Šopenhauerio (1788-1860), nuo kurio pirmasis, beje, atsiribojo (panašiai, kaip Kontas atsiribojo nuo Sen-Simono), tačiau be kurio, vienok, neįmanoma suprasti nei Nyčės idėjų genezės, nei jų vidinės struktūros. Šio voliuntaristo mintys buvo svarbios tiek krizinės sąmonės, tiek ir anti-intelektualinės linijos sociologijoje formavimuisi. Šopenhaueris - vienas iracionalios filosofijos krypties (sukėlusios filosofijos estetizaciją ir pavertusios ją savotiška intelektualine romanistika ) pradininkų, žymiausias elitarinės meno koncepcijos atstovas. Transformuodamas Kanto filosofiją savo veikale „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys”, Šopenhaueris „daiktą savyje” aiškina kaip Valią - nesąmoningą gyvenimo, egzistavimo, buvimo siekį - nežinančią jokio kito tikslo, išskyrus savo įtvirtinimą (Valia nori tik savęs pačios). Pasaulis pasireiškia kaip šios savęs siekiančios Valios apraiška, nieko bendra neturinti su savo esme, perteikiama kaip „fantasmagorija”, „Majos dangalas” ir pan.

Daugiau apie tai Krizinės sąmonės genezė

Teofilis Gotjė (Pierre Jules Théophile Gautier, 1811-1872) - prancūzų poetas, dramaturgas, prozininkas, žurnalistas, kritikas; romantizmo atstovas. Tačiau jo kūriniai gali būti priskirtini parnasizmui, simbolizmui, dekadensui ir modernizmui.
Siūloma paskaityti vieną iš jo garsių esė, skirtų madai. Čia pacituosime vieną jos citatą, o likusi dalis pagal pateiktą nuorodą:

“Kodėl civilizacija, kuri nepaprastai labai vertina drabužius, nes jos moralinės nuostatos, o taip pat ir klimato ypatybės, neleidžia žmonėms vaikščioti nuogiems, meną rengtis perleido siuvėjams bei siuvėjų nuožiūrai. Šiais laikais drabužis žmogui tapo kažkuo tarsi oda, su kuria jis nesiskiria bet kokiomis aplinkybėmis; drabužiai taip pat būtini žmogui kaip kailis gyvūnui; tad, galiausiai, apie tai, kaip atrodo žmogaus kūnas, niekas ir neprisimena. Bet kuris, nors kiek pažįstamas su dailininkais ir kam tenka būti jų dirbtuvėse tuo metu, kai jiems pozuoja natūralistai, patiria, išvydę nežinomą žvėrį - abiejų lyčių amfibijas, pateiktas publikos apžiūrai, - nesuprantamą nuostabą, sumišusią su lengvu pasibjaurėjimu. Nežinomos mokslui rūšies egzempliorius, neseniai atvežtas iš centrinės Australijos, be jokių abejonių, neatrodo taip netikėtai ir naujai zoologiniu požiūriu kaip apnuogintas žmogus; ir tikrai, Zoologijos sode reiktų pastatyti narvus homo rūšies patinams ir patelėms, nusimetusiems dirbtinę odą. Juos apžiūrinėtų su tokiu pat smalsumu kaip ir žirafą, skruzdėdą, tapyrą, ančiasnapį, gorilą ar oposumą. “

Daugiau apie tai: Teofilis Gotjė. Mada kaip menas

Juga (iš sanskr. „vadžios”, „pora”, „karta”) - induizme reiškia kosmologinę epochą.Tradicija išskiria 4 jugas (trukmės nurodomos pagal Šrimad Bhagavatamą):

1. Krita juga (arba Satja juga) - „gerovės” (aukso) amžius, kai žmonės būna kilnių savybių, nežino ligų ir vargo; viešpatauja lygybė ir tėra viena veda. Trukmė - 1.728.000 m.;
2. Treta juga - teisingumas kiek mažėja, atsiranda ydos, bet tebelaikomasi religinių apeigų, paplinta aukojimai. Trukmė - 1.296.000 m.;
3. Dvapara juga - ima vyrauti blogis, Veda suskyla į 4 Vedas, o tada jau ne visi įstengia jas suprasti; žmones ima kamuoti įvairios negandos. Trukmė - 864.000 m.;
4.Kali juga - viešpatauja visuotinis nuosmukis, melas, pyktis, godumas; žmonių gyvenimas tampa trumpas, pilnas blogio ir nuodėmių, jie žudo vieni kitus karuose; moterys atsiduoda paleistuvystei; į Vedas nekreipiama dėmesio. Trukmė - 432.000 m.

Pagal tradiciją, šiuo metu turime 6-ąjį kali jugos tūkstantmetį; ši juga įeina į kalpos 28-os mahajugos 7-ąjį manvantarą, kurį valdo Manu Vaišvasvata, laikomas „Manų įstatymų” kūrėjų. Kalpa vadinama varaha („šernas” - nes taip įsikūnijo Višnus) ir yra Brahmos 51-ųjų metų pirmoji dieviškoji diena.

Daugiau apie tai: Jugos - kosmologinės eros

Merkaba („vežimas”) pavadinimas išvedamas iš hebrajų „r-k-b” šaknies, kurios pagrindinė reikšmė yra „važiuoti”. Tai keturratis Dievo sosto vežimas, traukiamas keturių chayot (hebr., „gyvų būtybių”), kurių kiekviena turi po 4 sparnus ir po 4 veidus: žmogaus, liūto, jaučio ir aro. Žodis „merkaba” Senajame testamente panaudotas 44 kartus ir nors jo koncepcija siejama su Ezekielio vizija (Ez 1:4-26), toje knygoje jis nepanaudotas. Žydai sinagogose kasmet per Šavuotą skaito Biblijos ištraukas, susijusias su Merkaba, o taip pat ji minima keliose tradicinės žydų liturgijos vietose. Į Merkabos prasmę gilinosi rabinai Yechanan Ben Zakkai (m. apie 80 m.) ir Akiva (m. 135 m.). Hasidizmo ir kabalos mokymai smulkiai aiškinasi, ką kiekvienas tos vizijos aspektas perteikia mūsų pasaulyje.

Kelios žydų misticizmo srovės, tarp jų ir vėlyvojo helenizmo po Šventyklos sugriovimo 70-ais kilusi Maasei Merkavah, bei vėlesnė kabala dėmesį sutelkė toms Ezekielio knygos eilutėms, laikydami, kad jomis metaforiškai perteiktos pasaulio sutvėrimo paslaptys - tai yra įvairių Dievo apraiškų pasaulyje analogijos. Laikyta, kad siekiant, kad jos nebūtų pažodžiui ir klaidingai suprantamos, reikalinga kruopšti iniciacija. Talmude ne kartą nuskamba draudimas aptarinėti merkabą ir įspėjama apie gresiančius pavojus

Daugiau apie tai: Merkaba Kabaloje