BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Miegantis Nepalo dievas

10 km į šiaurę nuo Katmandu, didžiosios Himalajų sienos papėdėje, Budhanilkanthoje10) ilsisi miegančioji dievybė. Šventyklos baseine, pripiltame ledynų vandens, amžinu miegu susipynusių gyvačių ložėje miega akmeninis kolosas, vaizduojantis dievą Narajaną – sutvėrėjo Višnaus inkarnaciją (įsikūnijimą). Dar visai neseniai šventyklos liūtų vartai buvo atviri tik induistams. Dabar jaunojo Narajanos dievišką veidą išvysti draudžiama tik vienam žmogui Žemėje – Nepalo karaliui, nes jis irgi laikomas Višnaus inkarnacija.

Senas vediškasis šventikas su aukščiausios kastos tašku virš tarpuakio ir virvute ant peties, pirmasis, aišku, po Narajanos, prie burnos pakėlė žiupsnelį ryžių. Tada pavaišino mane. Vien iš mandagumo, nes ne induisto vis tiek nepalies dalyvavimo malonė. Skirtingai nuo visų kitų religijų, tapti induistu, taip sakant, priimti induizmą, negalima. Juo galima tik gimti. Prie Himalajų, šeimos ir kastos rate.

Daugiau: Miegantis Nepalo dievas

Rodyk draugams

Kodėl žydai Kristaus nepripažįsta mesiju?

Kas tas „mesijus“? Pačią sąvoką „mesijo atėjimas“ įvedė senovės žydų pranašai, kurių pranašystės ir privertė laukti mesijo atėjimo. Tad pasiskelbusį mesiju tereikia patikrinti, ar atitinka pranašystes. Mesijus – tai valdovas1) ir dvasinis žydų lyderis. Karaliaus-mesijo valdymo metu vyksta „Geula“ (Atsikratymas) procesas, t.y. viso pasaulio išsivadavimas ir atgimimas, kuris akivaizdus ir neabejotinas visiems žmonėms. Visų pirma, turi liautis karai, vyrauti taika ir gerovė, ir visi žmonės galės pasišvęsti dvasiniam tobulėjimui bei dievo pažinimui. Suprantama, kokiu baisiu smūgiu pirmiesiems krikščionims buvo jų „mesijo“ mirtis. Juk ir jie, ir pats Jėzus, ir visi to meto žydai pripažino pranašų autoritetą. Jėzus žuvo nieko nepadaręs iš to, kas buvo jam skirta ir ko tikėjosi iš jo. Kaip buvo galima juo toliau tikėti? Kristaus pasekėjo pradėjo ieškoti Toroje prasmių, leidžiančių naujai išaiškinti pranašystes taip kad mesijo mirtis būtų įmanoma nepasiekus Išsivadavimo. Jie ėmė tvirtinti, kad mesijus turi ateiti dukart. Žydų istorijoje ne kartą sutinkame charizmatiškus liaudies vadus, su kurias vėl ir vėl iškildavo klausimas apie tikrąjį ir apsimetėlį mesijų bei požymius, pagal kuriuos jie atskiriami. Psichologiniai procesai, vykę liaudies sąmonėje tais laikais, dažnai buvo labai panašūs į krikščioniško mesijinio modelio formavimąsi. Ypač panašus sabatėjų judėjimas, su pretendentu į mesijus Šabtajumi (Sabatėju) Zevi.

Skaitykite daugiau Kodėl žydai Kristaus nepripažįsta mesiju?

Rodyk draugams

Sadistiniai Hičkoko potraukiai blondinėms

Nė vienas, tai matęs, to neužmirš. Tai vyko 1964 m. sausį Holivudo „Universal Studios“. Už kameros, laidydamas ypač nešvankius juokelius savo klaikiu kokni akcentu, stovėjo Alfredas Hičkokas, žinomas žudynių, smurto ir nerimo meistras. Prieš kamerą – susitvardžiusi, elegantiška, nepasiekiama ir tarsi neprieinama, rafinuotai žavi Tippi Hedren, kino žvaigždė, paskutinė ilgoje blondinių, prie kurių per savo 40 m. lindo Hičkokas, eilėje.

T. Hedren tuo metu buvo 34 m. Ji turėjo 6 m. amžiaus dukterį (dabartinę kino žvaigždę Melanie Griffith) ir ruošėsi tekėti už antrojo vyro, savo agento Noel Marshall. Nepaisydamas to, Hičkokas tapo apsėstas dėl T. Hedren, elgdamasis tarsi paskutinis Svengali. Jis pradėjo ją bombarduoti grubiais seksualiniais pasiūlymais, ir bandė reguliuoti bet kokį jos gyvenimo elementą – tiek filmavimo aikštelėje, tiek už jos. [ ... ] Hičkoko tobula blondine buvo Grace Kelly, būsimoji Monako princesė…

Skaitykite daugiau: Sadistiniai Hičkoko potraukiai blondinėms

Rodyk draugams

Dendizmo poetika: literatūra ir mada

Kokias asociacijas dabar gali sukelti žodis „dendis“? Vaizduotė iškart piešia tokį vaizdą: elegantiškas vyriškis, nepriekaištingas kostiumas, gal net smokingas, kaklaraištis-drugelis, brangi pypkė, tingūs atšlifuoti judesiai, niekinanti šypsenėlė… Ar tai reiškia, kad dendizmas – išpuoselėto gyvenimo būdo visų pirma mada, poza ir stilius?

Pradžioje surizikuokim atsitraukti nuo trivialių vaizdinių, pasirinkę ne tokį įprastą rakursą – dendizmas literatūrinėje tradicijoje. Yra žinoma, kad daugelis rašytojų buvo dendi: pakanka paminėti lordą Baironą, Bulverą-Litoną, Dizraelį, Dikensą ir Tekerėjų, Oskarą Wilde ir serą Maksą Birbomą – iš anglų; Balzaką, Stendalį, Barbė d‘Oreviljė, Bodlerą, Pjerą Loti ir Marselį Prustą – iš prancūzų.

Ypatingas vaidmuo dendizmo poetikoje priklauso garsiausiam regentystės epochos dendžiui D.B. Bramelui (1778-1840). Jis įėjo į istoriją kaip anglų „elegantiškumo premjeras“, madų diktatorius ir knygos „Vyrų ir moterų kostiumas“ autorius. Tarp amžininkų jis buvo žinomas kaip anekdotų ir aukštuomenės kronikų personažas bei, aišku, literatūrinis veikėjas. Bramelo biografija: karaliaus malonės, sėkmė aukštuomenėje, tada išvijimas ir beprotystė – romantinio likimo scenarijaus pavyzdys, patvirtinantis organinį dendizmo ryšį su europietiško romantizmo estetika.

Skaitykite: Dendizmo poetika: literatūra ir mada

Rodyk draugams

Kur ėjo L. Tolstojus?

Tai kur ėjo Levas Tolstojus, kai 1910 m. spalio 28 d. paliko Jasnają Polianą?

Įvykis, visame pasaulyje žinomas kaip išėjimas, dažniausiai suprantamas kaip išėjimas nuo - nuo to, su kuo negalėjo susitaikyti rašytojo sąžinė. Išėjimas į kur - taip beveik niekada nebuvo klausiama; nes savaime aišku, kad „išeiti nebuvo į kur“ – ir vietos prasme, ir vidinio išėjimo prasme Tolstojui, apie ką netrukus po jo mirties rašė A.S. Volžskis.

Tačiau būtent tai, į kur traukė L. Tolstojus, turėjo išimtinai svarbią reikšmę. Buvo akivaizdu, kad jo dvasinis kelias toli gražu nebuvo baigtas, kad prasiveria kažkokia kita perspektyva, kad ne neigimas yra paskutinis žodis savo vardą davė ištisai rusų kultūros epochai. Tolstojus vyksta į Optino dykvietę, vieną iš bažnyčios atramų, t.y. pas didžiausią melą, pas vienuolius, tuo stipriausius, anot Nechliudovo, gundytojus ir apgavikus.

Skaitykite: Kur ėjo L. Tolstojus?

Rodyk draugams

Raselo arbatinukas

Raselo arbatinukas (angl. Russell‘s teapot), dar kitaip kartais vadinamas Dangiškuoju arbatinuku, yra filosofo Bertrano Raselo (1872-1970) analogija, sukurta norint pailiustruoti prezumpciją, kad įrodymo našta tenka teigiančiajai pusei (šiuo atveju, teigiančiai, kad Dievas  egzistuoja). Straipsnyje pavadinimu „Ar egzistuoja Dievas?” parašytame 1952 metais žurnalui „Illustrated” (tačiau neišspausdintame), B. Raselas rašė: Jei aš iškelčiau idėją, kad tarp Žemės ir Marso yra porceliano arbatinukas, skriejantis aplink Saulę elipsine orbita, tai jos niekas negalėtų paneigti, jei aš dar apdairiai prie viso to pridėčiau, kad minėtas arbatinukas yra per mažas, kad galėtų būti pastebėtas net stipriausiais turimais teleskopais. Ir jei dar pareikščiau, kad, kadangi mano tvirtinimas negali būti paneigtas, žmogaus supratimui būtų netoleruotina abejonės šiuo klausimu prielaida, tada aš teisingai būčiau palaikytas kalbančiu nesąmones. Bet jei vis dėlto tokio arbatinuko egzistavimas būtų patvirtintas kokioje nors senovinėje knygoje, mokomas kaip šventa tiesa kiekvieną sekmadienį ir pamažu įteigiamas vaikams mokykloje, svyravimas, ar tikėti tuo, ar ne, taptų ekscentriškumo žyme ir nukreiptų dvejojantįjį psichologo jurisdikcijon apsišvietusiųjų amžiuje arba inkvizitoriaus akiratin ankstesniuose laikuose.

1958-ais jis šią analogiją panaudojo savo ateizmo pagrindimui: Turėčiau save vadinti agnostiku, tačiau, iš praktinių sumetimų, esu ateistu. Nemanau, kad krikščioniško Dievo egzistavimas labiau tikėtinas nei Olimpo ar Valhalos dievų egzistavimas. Paimkime kitą iliustraciją: niekas negali įrodyti, kad tarp Žemės ir Marso nėra porcelianinio kinietiško arbatinuko, besisukančio elipsine orbita, tačiau niekas nemano, kad tai pakankamai tikra, kad būtų nagrinėjama praktikoje. Aš manau, kad krikščionių Dievas lygiai taip pat neįtikėtinas.

Raselo arbatinuko argumentas ar jo analogijos dažnai naudojamos ateistų diskusijose su tikinčiaisiais. Pvz., jis Richard‘o Dawkins‘o knygose „Velnio kapelionas” (2003) ir „Dievas kaip iliuzija” (2006) naudojamas kaip argumentas prieš „agnostinį susitaikymą”. Mokslas neturi priemonių nustatyti nei ar Dievas egzistuoja, nei, kad jo nėra. Todėl pagal „agnostinį susitaikymą” tikėjimas ar netikėjimas aukščiausiojo buvimu vienodai gerbtinas. R. Dawkins arbatinuką pateikia kaip šios situacijos reductio ad absurdum - jei agnostizmas vienodai priima abi galimybes, tai jis taip turėtų daryti ir dėl orbita besisukančio arbatinuko.

Karlas Saganas savo knygoje „Demonų apsėstas pasaulis: mokslas kaip žvakė tamsoje” tam pačiam tikslui naudojo nematomus, bekūnius ir niekaip neužfiksuojamus drakonus, gyvenančius garažuose. Jis sakė: „Mūsų nesugebėjimas paneigti mano hipotezę visai nėra tas pat, kaip įrodyti, kad ji teisinga

Daugiau bei alternatyvius požiūrius žr. Raselo arbatinukas

Rodyk draugams

Kur gieda angelai…

Jį surasti turėjau pati. Batiušką - reportažo herojų, šventiką - ne glamūrinį, kaime, nesavanaudį ir maldingą. Pagal keliautojų, užklydusius į šias vietas, suradau Mlevo. Senovinis kaimas tiesiog viduryje tarp dviejų sostinių, bruknynų, grybynų, lapynų ir vilkynų. … Mleve, sakė, gyvena nepaprastas batiuška… [ ... ]

- Ei, merginos! - pirmi žodžiai, kuriuos išgirdo tėvas Vladimiras ir motinėlė Aleutina, pasirodę kreivoje Mleko gatvelėję prieš 12 m. “Mudu gi abu juodai apsirengę iki pėdų, o vietinio gyventojų akys apmusiję…”

Iš kadaise legendinių (dar senovės rusų kunigaikštienės Olgos) laikų Mleve liko užliejama pieva, kurioje šurmuliavo garsioji Novgorodo mugė, ir reta cerkvė, „Rusijoje vos trys tokios tebus”, dydžiu nusileidžianti tik Spaso-Georgijevo Kristaus Gelbėtojo cerkvei, kurioje mišios laikytos ir totorių-mongolų jungo metu, ir per Antrąjį pasaulinį karą, nenutraukiant nė dienai. Iš čia, cerkvės varpinės, matosi tėvelio „eparchija”: spindinčios upės vingis, kurios krantuose buvo, tačiau pražuvo, vienuolynai, vieta, kur po žeme prasmego koplytėlė kartus su besimeldžiančiais, ir pustuščių, nusigeriančių, „bevaikių” kaimų, tirpstančių akyse: kiekvienais metais „išeina” po vieną namą…

Kiek tėvelių skubėjo iš čia, iš alkanos vietos, į sočias miesto vietas. „Tėve Vladimire, o kaip jūs čia užstrigote? - dažnai klausia Mleko batiuškos. „Nu kam savo bobutes numesiu? O ir cerkvės gaila, - nustebęs atsako. - Juk apie jį Joanas iš Kronštadto, amžiaus pradžioje laikęs liturgiją ir čia palikęs savo apdarus, siuvinėtą ryškiomis spalvomis, sakė: ‚Stovės iki antrojo atėjimo‘”.

Savo pirmas mišias, prieš 12 m., tėvas Vladimiras Safronovas laikė šventojo apdarais: nebuvo pinigų saviems… [ ... ]

 - Matau, girtas ateina pas mane, sako: „Valgyti noriu”. Negi jam sakysiu: „Eik į cerkvę, melskis?” Aš jam sakau: „Užeik, duosiu bulvių…”

Tokie stebuklai… Ikonos verkia Mleve. Cerkvėje ir pas tėvelį namuose. Ir nukryžiuotieji. Sako, žmonės išsigydo vėžį prie Martos-posadnikienės kapo, kuris 3 m nuo sargo namelio. „Pati cerkvė turi milžinišką maldos galią. Moteris iš Udomlės iki 40 m. bevaikė buvo, atvažiavo pas mus - dabar sūnui 5-ri:. Cerkvėje gieda angelai. “Vyrų choras - graikiškai… Pradžioje bijojau sakyti: dar pasakys, kad tėveliui baltoji karštinė, tačiau vėliau ir patys tikintieji ėmė patvirtinti: uždarytoje cerkvėje mato degančią šviesą ir nepaprastus balsus girdi”.

Ir nėra eilės prie Mlevo cerkvės, kaip prie Kristaus Gelbėtojo cerkvės, kai į ją atvežė stačiatikių šventenybę ir uždarė visą Maskvos centrą. Ir kažko Mlevo stebuklais tiki labiau: jie tokie kasdieniai, artimi, ranką ištiesi - ir gali paliesti aliejaus lašą, tekantį Atpirkėjo ant kryžiaus koja,, - ir niekas už tai neišbars. Čia, Mleve, kur gieda angelai ir geria karčiąją, taip lengva tikėti tėveliu, kai jis skelbia akivaizdžias tiesas tarsi aukšta gaida:

- Mudu su motinėle prieš kelis metus patekome į avariją; tad mane 7-ą dieną iš ligoninės išvijo: žmonės pas mane ėjo ir ėjo, - kas su bėda, kas patarimo. Kad ir mirčiau - turiu jiems tarnauti. Aš gi prisiekiau, tam paskirtas buvau…

Skaitykite daugiau: Kur gieda angelai…

Rodyk draugams

Lietuvos Evangelikai liuteronai

Evangelikų liuteronų Bažnyčios kelias buvo daug sunkesnis už reformatų. Lietuviai liuteronai neturėjo nei tokios autonomijos, nei stiprios savo inteligentijos. Nepriklausomybės išvakarėse jie buvo suskaldyti ir išsklaidyti.

Po Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo 1795 m. liuteronų parapijos buvo priskirtos naujoms konsistorijoms pagal teritorines ribas ir neatsižvelgiant į tautybes. Dešiniosios Nemuno pusės kraštai, Kauno gubernija, buvo priskirti Kuršo konsistorijai Jelgavoj. Pastaroji buvo pavaldi generalinei konsistorijai Petrograde. Ją savo ruožtu kontroliavo Pabaltijo vokiečiai, ir čia lietuviai liuteronai neturėjo net savo atstovo. Kairiosios Nemuno pusės tikinčiuosius, Vilniaus ir Suvalkų sritis, valdė Augsburgo konsistorija Varšuvoje, pasižymėjusi stipria lenkinimo politika. Abi konsistorijos veikė pagal skirtingus teisynus. Kuršo konsistorija, kaip ir kitos carinėje imperijoje, vadovavosi potvarkiais, nustatytais „Svod zakonov” XI tome. Varšuvos konsistorija rėmėsi senais lenkų įstatymais.

1918 m. žlugus carinei Rusijai, jos valdžioje buvę kraštai pradėjo skelbti nepriklausomybę ir žymėti naujas sienas. Taip Kuršo konsistorija atsidūrė naujoje Latvijos respublikoje, o Varšuvos - Lenkijoje. [ ... ]

Kun. dr. Vilius Gaigalaitis (1870-1949) priklausė tai žymiai mažlietuvių politinių ir kultūrinių veikėjų kartai, kurie visas savo jėgas skyrė lietuviškiems reikalams, ir po Pirmojo pasaulinio karo jų pastangas apvainikavo Klaipėdos krašto sujungimas su Lietuvos respublika. Tuo metu Gaigalaitis vadovavo Klaipėdos krašto lietuviams dvasininkams ir jo prolietuviška veikla vystėsi daugiausia bažnytinėje plotmėje. Tuo jis buvo rakštis Vokietijos bažnytinei ir politinei hierarchijai. Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, Gaigalaitis pasitraukė į Vokietiją, bet ten buvo konfiskuotas jo turtas, ir jis pats su žmona ištremtas į mažą miestelį pietų Vokietijoje. Ten jis, karui pasibaigus, ir mirė. [ ... ]

1923-24 m. V. Gaigalaitis su kunigu Valentinu Gailium ėmė rūpintis, kad Klaipėdos krašto bažnyčia išsilaisvintų nuo pavaldumo Vokietijai ir prisijungtų prie Lietuvos liuteronų bažnyčios. Šis nesėkmingas bandymas tapo žinomas kaip „bažnytinis konfliktas”. Berlyno bažnyčios taryba, kuriai Klaipėdos bažnyčia buvo pavaldi, atėmė iš jo teises klebonauti krašto parapijose ir į jį žiūrėjo kaip į išdaviką. Suprantama, vokiečiams jo kandidatūra į lietuviško senjoro vietą buvo nepriimtina. Dar nepriimtinesnė buvo jo konsistorija - ji simbolizavo glaudesnį bendravimą, interesus ir dvasinį ryšį tarp Lietuvos ir Klaipėdos krašto bažnyčių ir gyventojų.

Skaitykite daugiau: Lietuvos Evangelikai liuteronai

Rodyk draugams

Kai kiaulės tampa lygesnės už kitus…

Pirmas Prancūzijos prezidento Francois Hollande įsakas buvo sumažinti savo ir visos vyriausybės atlyginimus (nuo savo algos jis nurėžė visus 30%).

Ir šiaip Europos valdininkija kukli: eina į darbą pėsčiomis, važiuoja dviračiais. Savo laiku Anglijos premjeras poilsiui Ispanijoje užsisakė trijų žvaigždučių viešbutį, pirko vos ne pigiausią bilietą lėktuvui…

O mūsų išrinktas tautos žiedas? Net kai Seime išdrįsta svarstyti šį klausimą, šokta į akis ir aiškinta, kad jiems algas netgi reiktų pakelti… Nors ir šiaip lėšas švaisto į kairę ir dešinę nesimarkstydami…

Tad ką daryti?

Demokratinėje visuomenėje visi turėtų būti lygūs - ir niekam nedaromos jokios išimtys. Štai, pavyzdžiui Rusijoje Putinas, jau išrinktas prezidentu, prieš pat iškilmes išleido įsaką, kuriuo „radikaliai” sumažinamas „švyturėlių” kiekis, o likusiems uždėti apribojimai jų naudojimui.

O pas mus? Vis dar vieni lygesni už kitus („visi gyvuliai lygūs, tačiau kiaulės lygesnės už kitus”)… Tokią situaciją reiktų traiškyti tarsi blakę! Kas tai padarys? Negi naujai išrinktas galimai „svarščikas” V. Uspaskich, kuris kadaise nelegaliai lakstė į Kėdainius su švyturėliais?

Daugiau apie tai ir aptarimas: Kai kiaulės lygesnės už kitus…

Rodyk draugams

Ar reikia apmokestinti visas religijas?

Tokias mintis, visų pirma, sukėlė skandalai, susiję su scientologija. Tad natūralu klausti, kodėl visi piliečiai turi remti organizacijas, kurios tėra fantastikos propaguotojos, kažkokių fantastinių būtybių garbintojos?

Jos užsiima piliečių pinigų rinkimu, tad turi būti apmokestinamos, kaip ir kitos pelno siekiančios įmonės. Ir liautis jas remti (skirti biudžeto lėšas). Visoms be išimties religijoms. Ar tai būtų katalikai, protestantai, musulmonai ar judėjai… Visi religiniai judėjimai yra, iš esmės, panašūs savo principais.

O ką jūs manote? Gal jau laikas tokį pasiūlymą iškelti įstatymleidystės lygyje ir liautis švaistyti mūsų pinigus?

Taip pat žiūrėkite: Ar reikia apmokestinti visas religijas?

Rodyk draugams