BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mažylis buvo pirmasis…

 „Manchester Baby” buvo pirmasis kompiuteris, naudojęs programas atmintyje. Jis naudojo CRT kineskopą duomenų įsiminimui ir veikė nuosekliai imdamas po bitą vienu kartu.
Buvo laikai, kai nebuvo kompiuterių - o tada buvo laikai, kai jie jau buvo. Taigi turėtų būti „pirmasis” kompiuteris - tačiau atrodo, kad tokio kaip tik ir nebuvo. Mat kai kompiuterio su atmintimi idėja pakibo ore, daugelis skirtingų žmonių ėmėsi jos.

Mančesteris buvo vienas trijų pagrindinių JK kompiuterių kūrimo centrų (greta Kembridžo ir Tedingtono NPL). Ir nors Kembridže buvo sukurtas pirmasis „viso dydžio” veikiantis kompiuteris su atmintimi, Mančesteris pagamino mažą mašiną - „Baby” arba „Small Scale Experimental Machine” (SSEM), kuriai priklausytų „pirmojo veikiančio kompiuterio su programomis atmintyje” titulas.

Skaitykite daugiau: Mažylis buvo pirmasis…

Rodyk draugams

Vaivorykštė: laumės juosta, smakas, straublys

Vaivorykštė kaip išskirtinis gamtos reiškinys nuo seno kėlė susidomėjimą ir nuostabą, o kartu ir poreikį suvokti, paaiškinti jos atsiradimą bei prigimtį. Dėl subtilaus spalvų spektro ir jo daromo vizualinio įspūdžio šis fenomenas tapo vienu iš dažniausiai poetizuojamų objektų tiek su mitopoetine pasaulėžiūra susijusioje tradicijoje, tiek šiuolaikinėje kūryboje. Archajinę pasaulėžiūrą atspindinti vaivorykštės kilmės ir esmės samprata, veikiau jos nuotrupos, yra išsaugotos lietuvių pasakojamojoje tautosakoje, visų pirma etiologinėse sakmėse, taip pat padavimuose ir tikėjimuose. Šiuose folklorinės prigimties naratyvuose atsiskleidžia, kas gi yra vaivorykštė, su kokiomis akcijomis, su kuriais mitiniais personažais, su kokiu laiku ir erdve ji yra susijusi. Pažymėtina, kad žodinė kūryba yra išlaikiusi daugiasluoksnį – tiek su mitopoetine, tiek su vėlyvesne pasaulėžiūra turintį ryšį – vaivorykštės įsivaizdavimą. Tad vaivorykštės konceptą sudarantys lygmenys yra nelygiaverčiai laiko požiūriu, tačiau sąlygiškai juos galima sutelkti ir pristatyti kaip tradicinės kultūros duomenų apie šią gamtos realiją bazę, demonstruojančią tą kultūrą formavusios mąstysenos sluoksnius. Lietuvių tautosakos siužetai apie vaivorykštę nuodugniau nebuvo tyrinėti, nors jie iš tiesų yra verti dėmesio kaip atspindintys liaudiškąjį neįprasto gamtos reiškinio įsivaizdavimą.
Aptariamas reiškinys galėjo būti įvardijamas ne vien įprastu, bendrinėje kalboje vartojamu žodžiu vaivorykštė, bet ir daugeliu kitų. Vieni jų plačiau žinomi, kiti užfiksuoti tik tam tikrose Lietuvos srityse. Konstantinas Karulis, remdamasis tuo, kad latvių kalba neapsiriboja vienu vaivorykštę įvardijančiu žodžiu, spėja, kad ši gamtos realija keletą vardų turėjo dėl tabu, nenorint ištarti tikrojo jos vardo (Karulis, 486). Vaivorykštės vardo tabuizavimo tendenciją atspindi ir vokiečių tikėjimai. Vietoj žodžio Regenbogen „vaivorykštė“ buvo rekomenduojama šį objektą įvardyti Himmelsring „dangaus žiedas“, nes žodis Regenbogen vaivorykštę veikdavęs magiškai – tai galėję sukelti lietų

Skaitykite daugiau: Vaivorykštė: laumės juosta, smakas, straublys

Rodyk draugams

Čarlzas Pirsas ir jo atgimimas

Charles Sanders Peirce gimė 1839 m. rugsėjo 10 d. Kembridže (Masačūsetso valst.) astronomijos ir matematikos profesoriaus Bendžamino Pirso, matyt pirmo rimto matematiko Amerikoje, šeimoje. 1863 m. Harvarde gavo chemijos magistro laipsnį. Deja, Harvardo instruktorius Ch.W. Eliotas apie Pirsą suformavo neigiamą nuomonę, kas vėliau turėjo šiam didelę įtaką – Harvardo prezidentas 1869-1909 m. vetavo visus Pirso bandymus įsidarbinti Harvarde. Tačiau Pirso pasiekimai nebuvo iškart pripažinti. Matematikoje svarbiausias indėlis logikos ir pagrindų srityse. Tačiau dirbo ir tiesinės algebros, matricų, įvairių geometrijų, topologijos ir Listingo bei Belo skaičių, grafų, 4-ių spalvų problemos ir tolydumo prigimties srityse. Užsiėmė taikomąja matematika ekonomikoje, inžinerijoje ir žemėlapio projekcijose, ypač aktyvus buvo tikimybių ir statistikos srityje.

Skaityti daugiau: Čarlzas Pirsas ir jo atgimimas

Rodyk draugams

Laplasas. Dėl tikimybių

Ši esė yra iš knygos „Esė apie tikimybes“ (1812). Ji yra pirminis šaltinis, išdėstantis Laplaso determinizmo esmę.
Tada turėtume dabartinę Visatos būseną laikyti kaip jos ankstesnės būsenos išdavą ir kaip priežastį būsimai. Jei paimtumėm tokį protą, kuris galėtų žinoti visas jėgas, kurios veikia gamtą, ir atitinkamą ją sudarančios būties būseną - protą, galintį išanalizuoti visus tuos duomenis – tada jis galėtų viena formule išreikšti ir stambiausių dangaus kūnų, ir smulkiausių atomų judėjimus; jam nieko neliktų slapta ir prieš jo akis atsiskleistų ir ateitis, ir praeitis. Žmogaus protas, taip tiksliai kaip gali astronomijoje, numato tokio proto idėją.

Skaitykite daugiau: Laplasas. Dėl tikimybių

Rodyk draugams

Lietuvos antipodas

Kur gi yra toji Žemės vieta, absoliučiai priešinga Lietuvai? Joje teplyti Ramiojo vandenyno vandens platybės, iki artimiausios salelės - šimtai kilometrų, iki dugno - trejetas kilometrų; tik retkarčiais praskrenda koks padūkėlis, o gal retkarčiais ir koks ledkalnis “išsiveršiavęs” jas praskrodžia. Nors buvo lietuvių jachtininkai tąjį vandens plotelį aplankę… Daugiau pagal žemiau nurodytą nuorodą…

Daugiau apie tai: Lietuvos antipodas

Rodyk draugams

Vasilijus Nalimovas ir anarchizmas

Jau ne kartą rašiau, kad reikalingos naujos prasmės arba, tiksliau, - reikia radikaliai permąstyti ankstesnes prasmes“, V.V. Nalimovas

Vasilijus Vasiljevičius Nalimovas (1910-1997) - rusų (komių) matematikas, filosofas ir humanistas. Rašė apie transpersonalinę psichologiją. Jo pagrindine domėjimosi sritimi buvo tikimybių filosofija ir jos apraiškos biologijoje, matematikoje ir lingvistikoje. Nagrinėjo gnosticizmo ir misticizmo vaidmenį moksle, tolydumo ir diskretumo problemą. Yra per 30 knygų autorius.

Gimė 1910 m. lapkričio 4 d. Jo tėvas Vasilijus, kilęs iš zirianų (Komi) buvo baigęs medicinos studijas, dirbo antropologu ir etnografu, ir savo tarpe laikytas šamanu. Jis daug rašė apie zirianų ir permiečių pagoniškuosius tikėjimus.

Mokytis pradėjo Maskvoje, A.P. Načajevo mokykloje (netrukus užsidariusioje), tada mokėsi mokykloje prie Smolensko aikštės (kur literatūrą dėstė B.J. Aichenvaldas), lankė specialiuosius chemijos kursus. 1929- tais įstojo į MVU fizikos-matematikos fakultetą, tačiau kitais metais jį paliko, protestuodamas prieš inteligentijos persekiojimą, ir ėmė dirbti moksliniuose institutuose. 1936 m. , o antrąkart ir kitais areštuojamas ir 5 m. praleidžia lageriuose Magadane „už dalyvavimą kontrrevoliucinėje anarcho-mistinėje organizacijoje”. Jo tėvas buvo suimtas 1938 m. ir kitais metais mirė Syvtykaro kalėjime. Į Maskvą Nalimovas grįžta 1947-ais ir įsidarbina VINITI. 1957 m. apsigina kandidato į daktarus disertaciją, kurioje siūlė tikimybinę matavimo procedūrų fizikoje ir chemijoje sampratą, kas tuo metu buvo novatorišką ir drąsi idėja (juk vyravo nuostata: „Mokslas - atsitiktinumo priešas”). Susidomi kibernetika, kuri reabilituota tik 1959-ais. Tada ji sparčiai „kilo”. 1963 m. Nalimovas apsigina daktaro disertaciją iš cheminės kibernetikos tema. 1970 m. užima prof. pareigas MVU tikimybių ir statistikos katedroje.

Skaitykite daugiau: Vasilijus Nalimovas (ten pateikiamas ir interviu su mokslininku)

Rodyk draugams

Kuo taps Homo sapiens?

Žmogus tebesivysto - ir jo kūnas šiandien nėra toks, koks buvo protėvių, ar bus ateities kartose.

Gatvėje paklausus, kaip atrodys ateities žmogus, dažniausiai sulaukiama dviejų atsakymų. Vieni laikosi populiarios mokslinės fantastikos suformuoto vaizdinio apie žmones aukšta kakta ir didesniu protu. Kiti sako, kad žmogus daugiau nesivysto fiziškai, nes nėra natūraliosios atrankos veiksnio - tad mūsų evoliucija tebus grynai kultūrinė.

Didelių smegenų vaizdinys neturi jokio mokslinio pagrindo. Tačiau DNR metodai rodo, kad ne tik kad mūsų genomas žymiai pasislinko, bet ir tai, kad, matyt, žmogaus evoliucija spartėja. Bet jei smegenų didėjimas nėra evoliucijos kryptis, tai kas tada? Gal žmogaus evoliucija pasuks ne mūsų genų kitimo, o technologijos kryptimi, įgyjant silicio ir plieno kūnus? [ ... ]

iau nuspėjamas yra technologinis evoliucijos aspektas. Ar mums neišvengiama simbiozė su mašinomis, Nemažai rašytojų rašė apie mūsų kūnų „robotizaciją” arba mąstymo perkėlimą į kompiuterius. O iš tiesų, jau dabar priklausomi nuo mašinų. Sukūrę juos savo gyvenimo palengvinimui, mes savo gyvenimus adaptavome prie jų. Mašinoms tampant vis sudėtingesnėms ir susijusioms tarpusavyje, buvome priversti prisiderinti prie jų. Šį požiūrį 1998 m. knygoje „Darvinas tarp mašinų” išdėstė George Dyson’as:
Visa, ką žmonės daro, kad palengvintų valdyti kompiuterių tinklus, tuo pat metu, tačiau dėl kitų priežasčių, yra darytas to, kad kompiuterių tinklai lengviau valdytų žmones… Darvino evoliucija … gali tapti savo sėkmės auka, nepajėgi susitvarkyti su nedarviniškais procesais, kuriuos ji paskleidė“.

Skaityti daugiau: Kuo taps Homo sapiens?

Rodyk draugams

Neapibrėžtumas, tikimybė ir prognozė

Neapibrėžtumas kyla spėjant ateitį ar kitų žmonių ketinimus. Jei viskas pasaulyje būtų iš anksto nuspėjama, tai nekiltų joks neapibrėžtumas, o, tuo pačiu, ir žmonių veiksmuose nebūtų jokios rizikos. Toks pasaulis taptų griežtai determinuotų arba vienareikšmiškai apibrėžtas, tačiau jame negalėtų atsirasti nieko nauja, o viskas tik kartotųsi vėl ir vėl.

Laplasas rašė:
Protas, kuriam duotuoju momentu būtų žinomos visos gamtos jėgos, ir kuris būtų pakankamai gilus, kad įstengtų išanalizuoti visus duomenis, viena formule apimtų tiek didžiausių Visatos kūnų, tiek smulkiausių atomų judėjimą; neliktų nieko, kas jam būtų nepasiekiama, ir ateitis, kaip ir praeitis, iškiltų prieš jo žvilgsnį“.

Viltis, kad dėsnius iš principo įmanoma suvesti į deterministinius makrodalelių sąveikos dėsnius, dingo, kai atsirado kvantinė mechanika. Ji įrodė, kad mikropasaulio dėsniai yra stochastinio pobūdžio, o kvantinių dydžių matavimo tikslumo turi konkrečią ribą, kurią nustato V. Heisenbergo neapibrėžtumo principas. Pagal šį principą, dviejų susijusių kvantinių-mechaninių dydžių matavimo teorinė riba negali būti mažesnė už Planko konstantą. Pvz., pabandžius labai tiksliai išmatuoti mikrodalelės koordinates, tai atsilieps jos impulso matavimo netikslumui, ir atvirkščiai, impulso matavimo tikslumas atsilieps koordinačių tikslumui.

Pirmasis tirti priklausomybę tarp įvykio tikimybės ir pradinės informacijos kokybės ėmėsi šveicarų matematikas Jakovas Bernulis (1654-1705), šiai problemai skyręs per 20 m. Jis yra garsiojo didžiųjų skaičių dėsnio autoriumi. Tas dėsnis teigia, kad atsitiktinio dydžio vidurkis atliekant didelį bandymų kiekį su didesne tikimybe skirsis nuo tikrojo vidurkio dydžiu, mažesniu nei iš anksto duotu. Pvz., mėtant moneta daugelį kartų, herbo pasirodymų procentas mažai skirsis nuo 50%. Savo neužbaigtame kūrinyje “Ars Conjecturi” J. Bernulis ypatingą dėmesį skiria skirtumui, susidarančiam taikant tikimybes azartiniams žaidimams bei realioms, praktiškoms situacijoms. Šansus azartinių žaidimų srityje nesunku paskaičiuoti. O ten, kur laimėjimas priklauso nuo žaidėjų proto skvarbumo ar fizinio vikrumo, būtina papildoma informacija, kuri dažniausiai lieka nežinoma. [ ... ]

Daugiau apie tai: Neapibrėžtumas, tikimybė ir prognozė

Rodyk draugams

Kamieninės ląstelės sukelia vėžį

Embrioninių kamieninės ląstelės (KL) aktyviai tiriamos jau pora dešimtmečių siekiant jas panaudoti gydymo tikslams. Jų atveju tenka spręsti trijų tipų problemas: 1) galimą audinių atmetimą; 2) ląstelių tendenciją suformuoti auglius, vadinamąsias teratomas; 3) pavojų, kad kai kurios ląstelės paskatins vėžio vystymąsi. < … >

Neuroninės kamieninės ląstelės normaliai išsivysto į neuronus, neuroglijas ir kitokias ląsteles. Smegenų augliuose randamos kamieninės ląstelės yra panašios, tačiau turi genetinių mutacijų, sukeliančių nevaldomą augimą. Tad gydymas kamieninėmis ląstelėmis turi tam tikrą riziką. <…>

„Sėkmės” istorija

2001 m. tėvai iš Izraelio į Maskvą atvežė 9 m. amžiaus berniuką, kur jam gydytojai į kelias smegenų sritis įšvirkštė embrioninių kamieninių ląstelių.

Tėvai buvo visai pasimetę ir galėjo ryžtis bet kam. Berniukas sirgo ataksija-telangiektacija, liga, sukeliančia smegenų dalių, valdančių raumenų judesius bei kalbą, degeneraciją. Ligos simptomais yra neaiški kalba, bloga pusiausvyra, sutrikusi imuninė sistema ir raudonų voratinkliškų kraujagyslių (vadinamų telangiektacijomis) pasirodymu akyse, ausyse ir ant skuostų. Nėra gydymo būdų šiai ligai ir prognozė yra nelinksma - pacientai sulaukia tik paauglystės ar kiek po 20-ųjų. Visai neaišku, ką norėjo pasiekti rusų gydytojai - gal jie tikėjosi, kad įšvirkštos ląstelės sugebės atstatyti smegenų funkcijas ar bent jau pristabdys ligos progresą. Papildomų injekcijų berniukas buvo atvežtas 2002-ais ir 2004-ais, nors iš pranešimų neaišku, ar jo būklė buvo pagerėjusi.

2005-ais berniukui diagnozuotas smegenų auglys - jis išsivystė iš kamieninių ląstelių, paimtų iš dviejų aborto metu išimtų embrionų. Auglys nebuvo piktybinis ir gydytojai saugiai jį pašalino. Tačiau tai buvo pirmasis atvejis, apie ką bandė įspėti mokslininkai. Mat vis dar tiksliai nežinoma, kaip embrioninės kamieninės ląstelės elgiasi kūne.

Daugiau skaitykite: Kamieninės ląstelės sukelia vėžį

Rodyk draugams

Patandžali. Joga sutra

 Publikuojama Patandžali “Joga sutra” su komentarais…

1. OM! Štai jogos mokymas.

Aum „Joga” reiškia koncentraciją (samadhi). Toji savybė yra būdinga visiems 5-iems psichikos lygiams (čita- bhumi). Pirmasis lygis, kuriame dominuoja radžas, įvardijamas „kšipta” (išblaškytas). Jam būdingas netvarkinga mąstymo veikla, nuolatinis minties blaškymasis nuo vieno objekto prie kito. Kilus stipriam pavydui ar pykčiui, protas gali kartais susikoncentruoti, tačiau tai nesusiję su joga, kaip dvasinio vystymosi keliu. Antroji būsena „mudha” yra priešinga pirmajai; joje dominuoja tamas; ji apibūdinama pasyvumu, inertiškumu, bukumu, sąmonės aiškumo nebuvimu, nesugebėjimu mąstyti apie dvasinius dalykus. Jo pavyzdžiu būtų protas, orientuotas į daiktus, turtus ir pan. Trečioje būsenoje „vikšipta” protas kartais pasiekia gilią koncentraciją dvasiniais pagrindais, tačiau vis tik vyrauja nesusitelkimas. Ketvirtoje „ekagra” būsenoje protas giliai ir stipriai susitelkia ties vienu objektu, jame vyrauja satva, aukščiausioji prakriti apraiška. Penktame „nirudha” lygyje protas liaujasi funkcionuoti.

Pirmosios trys būsenos priskiriamos įprastinėms, ketvirta veda prie dvasinio tobulėjimo, kai realizuojasi sampradžniata-samadhi (I 17), pasiekiama „tikroji dalykų prigimtis”, susilpnėja klešos (II 3-9) ir karmos pančiai, o protas pasiruošia pereiti į penktą, aukščiausiąją ir paskutinę būseną, - o tada, visai nutrūkus jo veiklai, realizuojasi asampradžniata-samadhi (I 18), t.y. pasiekiama antsąmoninė būsena, nepaklusni laikui, erdvei bei priežastingumo dėsniams.

Visą publikaciją skaitykite: Patandžali. Joga sutra

Rodyk draugams