BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Miegantis Nepalo dievas

10 km į šiaurę nuo Katmandu, didžiosios Himalajų sienos papėdėje, Budhanilkanthoje10) ilsisi miegančioji dievybė. Šventyklos baseine, pripiltame ledynų vandens, amžinu miegu susipynusių gyvačių ložėje miega akmeninis kolosas, vaizduojantis dievą Narajaną – sutvėrėjo Višnaus inkarnaciją (įsikūnijimą). Dar visai neseniai šventyklos liūtų vartai buvo atviri tik induistams. Dabar jaunojo Narajanos dievišką veidą išvysti draudžiama tik vienam žmogui Žemėje – Nepalo karaliui, nes jis irgi laikomas Višnaus inkarnacija.

Senas vediškasis šventikas su aukščiausios kastos tašku virš tarpuakio ir virvute ant peties, pirmasis, aišku, po Narajanos, prie burnos pakėlė žiupsnelį ryžių. Tada pavaišino mane. Vien iš mandagumo, nes ne induisto vis tiek nepalies dalyvavimo malonė. Skirtingai nuo visų kitų religijų, tapti induistu, taip sakant, priimti induizmą, negalima. Juo galima tik gimti. Prie Himalajų, šeimos ir kastos rate.

Daugiau: Miegantis Nepalo dievas

Rodyk draugams

Kodėl žydai Kristaus nepripažįsta mesiju?

Kas tas „mesijus“? Pačią sąvoką „mesijo atėjimas“ įvedė senovės žydų pranašai, kurių pranašystės ir privertė laukti mesijo atėjimo. Tad pasiskelbusį mesiju tereikia patikrinti, ar atitinka pranašystes. Mesijus – tai valdovas1) ir dvasinis žydų lyderis. Karaliaus-mesijo valdymo metu vyksta „Geula“ (Atsikratymas) procesas, t.y. viso pasaulio išsivadavimas ir atgimimas, kuris akivaizdus ir neabejotinas visiems žmonėms. Visų pirma, turi liautis karai, vyrauti taika ir gerovė, ir visi žmonės galės pasišvęsti dvasiniam tobulėjimui bei dievo pažinimui. Suprantama, kokiu baisiu smūgiu pirmiesiems krikščionims buvo jų „mesijo“ mirtis. Juk ir jie, ir pats Jėzus, ir visi to meto žydai pripažino pranašų autoritetą. Jėzus žuvo nieko nepadaręs iš to, kas buvo jam skirta ir ko tikėjosi iš jo. Kaip buvo galima juo toliau tikėti? Kristaus pasekėjo pradėjo ieškoti Toroje prasmių, leidžiančių naujai išaiškinti pranašystes taip kad mesijo mirtis būtų įmanoma nepasiekus Išsivadavimo. Jie ėmė tvirtinti, kad mesijus turi ateiti dukart. Žydų istorijoje ne kartą sutinkame charizmatiškus liaudies vadus, su kurias vėl ir vėl iškildavo klausimas apie tikrąjį ir apsimetėlį mesijų bei požymius, pagal kuriuos jie atskiriami. Psichologiniai procesai, vykę liaudies sąmonėje tais laikais, dažnai buvo labai panašūs į krikščioniško mesijinio modelio formavimąsi. Ypač panašus sabatėjų judėjimas, su pretendentu į mesijus Šabtajumi (Sabatėju) Zevi.

Skaitykite daugiau Kodėl žydai Kristaus nepripažįsta mesiju?

Rodyk draugams

Abraomo ankstyvasis gyvenimas

Terahas buvo 70 metų, kai jam gimė Abramas, Nahoras ir Haranas… Abramo žmonos vardas buvo Sarai… Sarai buvo nevaisinga ir neturėjo vaikų.
Terahas pasiėmė sūnų Abramą, savo vaikaitį Lotą, Harano sūnų, savo marčią Sarai , Abramo žmoną, ir išėjo su jais iš kaldėjų Ūro į Kanaano kraštą. Atėję lig Harano, ten apsigyveno
“.   Pr. 11:26-31

„Humaše” mažai kalbama apie Abraomo ankstyvąjį gyvenimo tarpsnį. Toroje mažai nuorodų į žydų tautos protėvį iki jam sulaukus 75 m. amžiaus. Toks svarbus įvykis, kaip Abraomo nepaklusimas Babilono karaliui Nimrodui, liepusiam garbinti ugnį, dėl ko tasai buvo įmestas į besikūrenančią krosnį, paminėtas tik prabėgšmom. Ši ir kiti Abraomo gyvenimo faktai buvo perduodami iš lūpų į lūpas kol talmudistai jų neužrašė įvairiuose „Midrašuose”`.

Abraomas (pradžioje vadintas Abramu) gimė 1948 m. po pasaulio sukūrimo (išeitų, 1813 m. pr.m.e.) Kutos mieste Mesopotamijoje…

Abraomo tėvas Terahas buvo pirmojo Toroje paminėto karaliaus Nimrodo ministru. Terahas buvo stabmeldys kaip ir karalius - ir garbino Saulės dievą. Nimrodo astrologai pasakė Nimrodui,kad Teraho naujagimis vieną dieną kels pavojų jo sostui. Nimrodas įsakė Terahui atnešti kūdikį, kurį ketino nužudyti. Tačiau Terahas pergudravo Nimrodą atsiųsdamas vergės sūnų, gimusį tą pačią naktį kaip Abraomas, kurį Numrodas nužudė savo rankomis. O Abraomas su motina ir aukle 10 metų slapstėsi oloje.

Skaityti daugiau: Abraomo ankstyvasis gyvenimas

Rodyk draugams

Vilkolakiai Viduramžiais

Čia pateikiama ištrauka iš Sabine Baring-Gould (1834-1924) „Knyga apie vilkolakius: baisių prietarų liudijimas“ (5 skyrius).

Prūsijoje, Livonijoje ir Lietuvoje, nors jų gyventojai nemažai kenčia nuo vilkų visus metus, kadangi tie retina jų galvijus, plačiai pasklidusius po miškus, jiems kiek paklydus, tačiau tai jie laiko mažiau rimtu dalyku nei vilkais virtusių žmoni piktadarystes.

Per Kristaus gimimo šventę, naktį, didelis vilkais virtusių žmonių susirenka tam tikroje susitartoje vietoje ir iš jos pasklinda siautėti su nepaprastu įniršiu prieš žmones ir naminius gyvulius; ir tų regionų gyventojai kenčia nuo jų daugiau nei nuo tikrų vilkų. Jei tie aptinka žmonių gyvenamąją vietą, esančią nuošaliai miške, jie ją įniršę apsupa, stengdamiesi išlaužti duris, ir jei tai jiems pasiseka, jie surija visas rastas žmogiškas būtybes bei gyvūnus. O tada įsiveržia į vyno rūsius ir ištuština alaus ar midaus statines, tuščias statinaites sukrauna viena ant kitos rūsio vidury, taip parodydami savo skirtumą nuo tikrų vilkų… Tarp Lietuvos, Livonijos ir Kuršių krašto yra senos pilies griuvėsiai. Šioje vietoje kartais, nustatyta proga jų susirenka tūkstančiai, kur jie išbando savo šoklumą. Tuos, kurie neįstengia užšokti ant sienos, kaip dažnai nutinka storiausiems, vado baudžiami bizūnu ir suėdami.
47 skyriuje Olaus taip pat rašo apie kažkokį didiką, keliavusį per didelį mišką lydimas savo valstiečių, kurie užsiimdavo burtais. Jie nerado namų, kur galėtų apsistoti nakčiai ir buvo gerokai išalkę. Tada vienas valstiečių pasiūlė, kad, jei visi kiti laikys liežuvius, jis gali atnešti ėriuką iš toli esančios bandos.Visi prisiekė.

Jis pasitraukė į miško gilumą, ten pavirto vilku, užpuolė avių bandą ir savo bendrakeleiviams nasruose atnešė ėriuką. Jie jį dėkingi paėmė. Tada jis vėl pasitraukė į tankmę ir atvirto į žmogaus pavidalą.

Didiko žmona Livonijoje išreiškė abejonę vienam savo tarnų, ar įmanoma vyrui ar moteriai taip pakeisti pavidalą. Tarnas iškart pasisiūlė jai įrodyti tą galimybę. Jis išėjo iš kambario ir kitą akimirką buvo matomas per lauką bėgantis vilkas. Jį vijosi šunys ir, nepaisant jo priešinimosi, išdraskė vieną jo akį. Kitą dieną tarnas pasirodė su akla akimi.

Pilnas tekstas: Vilkolakiai Viduramžiais

Rodyk draugams

Raselo arbatinukas

Raselo arbatinukas (angl. Russell‘s teapot), dar kitaip kartais vadinamas Dangiškuoju arbatinuku, yra filosofo Bertrano Raselo (1872-1970) analogija, sukurta norint pailiustruoti prezumpciją, kad įrodymo našta tenka teigiančiajai pusei (šiuo atveju, teigiančiai, kad Dievas  egzistuoja). Straipsnyje pavadinimu „Ar egzistuoja Dievas?” parašytame 1952 metais žurnalui „Illustrated” (tačiau neišspausdintame), B. Raselas rašė: Jei aš iškelčiau idėją, kad tarp Žemės ir Marso yra porceliano arbatinukas, skriejantis aplink Saulę elipsine orbita, tai jos niekas negalėtų paneigti, jei aš dar apdairiai prie viso to pridėčiau, kad minėtas arbatinukas yra per mažas, kad galėtų būti pastebėtas net stipriausiais turimais teleskopais. Ir jei dar pareikščiau, kad, kadangi mano tvirtinimas negali būti paneigtas, žmogaus supratimui būtų netoleruotina abejonės šiuo klausimu prielaida, tada aš teisingai būčiau palaikytas kalbančiu nesąmones. Bet jei vis dėlto tokio arbatinuko egzistavimas būtų patvirtintas kokioje nors senovinėje knygoje, mokomas kaip šventa tiesa kiekvieną sekmadienį ir pamažu įteigiamas vaikams mokykloje, svyravimas, ar tikėti tuo, ar ne, taptų ekscentriškumo žyme ir nukreiptų dvejojantįjį psichologo jurisdikcijon apsišvietusiųjų amžiuje arba inkvizitoriaus akiratin ankstesniuose laikuose.

1958-ais jis šią analogiją panaudojo savo ateizmo pagrindimui: Turėčiau save vadinti agnostiku, tačiau, iš praktinių sumetimų, esu ateistu. Nemanau, kad krikščioniško Dievo egzistavimas labiau tikėtinas nei Olimpo ar Valhalos dievų egzistavimas. Paimkime kitą iliustraciją: niekas negali įrodyti, kad tarp Žemės ir Marso nėra porcelianinio kinietiško arbatinuko, besisukančio elipsine orbita, tačiau niekas nemano, kad tai pakankamai tikra, kad būtų nagrinėjama praktikoje. Aš manau, kad krikščionių Dievas lygiai taip pat neįtikėtinas.

Raselo arbatinuko argumentas ar jo analogijos dažnai naudojamos ateistų diskusijose su tikinčiaisiais. Pvz., jis Richard‘o Dawkins‘o knygose „Velnio kapelionas” (2003) ir „Dievas kaip iliuzija” (2006) naudojamas kaip argumentas prieš „agnostinį susitaikymą”. Mokslas neturi priemonių nustatyti nei ar Dievas egzistuoja, nei, kad jo nėra. Todėl pagal „agnostinį susitaikymą” tikėjimas ar netikėjimas aukščiausiojo buvimu vienodai gerbtinas. R. Dawkins arbatinuką pateikia kaip šios situacijos reductio ad absurdum - jei agnostizmas vienodai priima abi galimybes, tai jis taip turėtų daryti ir dėl orbita besisukančio arbatinuko.

Karlas Saganas savo knygoje „Demonų apsėstas pasaulis: mokslas kaip žvakė tamsoje” tam pačiam tikslui naudojo nematomus, bekūnius ir niekaip neužfiksuojamus drakonus, gyvenančius garažuose. Jis sakė: „Mūsų nesugebėjimas paneigti mano hipotezę visai nėra tas pat, kaip įrodyti, kad ji teisinga

Daugiau bei alternatyvius požiūrius žr. Raselo arbatinukas

Rodyk draugams

Kur gieda angelai…

Jį surasti turėjau pati. Batiušką - reportažo herojų, šventiką - ne glamūrinį, kaime, nesavanaudį ir maldingą. Pagal keliautojų, užklydusius į šias vietas, suradau Mlevo. Senovinis kaimas tiesiog viduryje tarp dviejų sostinių, bruknynų, grybynų, lapynų ir vilkynų. … Mleve, sakė, gyvena nepaprastas batiuška… [ ... ]

- Ei, merginos! - pirmi žodžiai, kuriuos išgirdo tėvas Vladimiras ir motinėlė Aleutina, pasirodę kreivoje Mleko gatvelėję prieš 12 m. “Mudu gi abu juodai apsirengę iki pėdų, o vietinio gyventojų akys apmusiję…”

Iš kadaise legendinių (dar senovės rusų kunigaikštienės Olgos) laikų Mleve liko užliejama pieva, kurioje šurmuliavo garsioji Novgorodo mugė, ir reta cerkvė, „Rusijoje vos trys tokios tebus”, dydžiu nusileidžianti tik Spaso-Georgijevo Kristaus Gelbėtojo cerkvei, kurioje mišios laikytos ir totorių-mongolų jungo metu, ir per Antrąjį pasaulinį karą, nenutraukiant nė dienai. Iš čia, cerkvės varpinės, matosi tėvelio „eparchija”: spindinčios upės vingis, kurios krantuose buvo, tačiau pražuvo, vienuolynai, vieta, kur po žeme prasmego koplytėlė kartus su besimeldžiančiais, ir pustuščių, nusigeriančių, „bevaikių” kaimų, tirpstančių akyse: kiekvienais metais „išeina” po vieną namą…

Kiek tėvelių skubėjo iš čia, iš alkanos vietos, į sočias miesto vietas. „Tėve Vladimire, o kaip jūs čia užstrigote? - dažnai klausia Mleko batiuškos. „Nu kam savo bobutes numesiu? O ir cerkvės gaila, - nustebęs atsako. - Juk apie jį Joanas iš Kronštadto, amžiaus pradžioje laikęs liturgiją ir čia palikęs savo apdarus, siuvinėtą ryškiomis spalvomis, sakė: ‚Stovės iki antrojo atėjimo‘”.

Savo pirmas mišias, prieš 12 m., tėvas Vladimiras Safronovas laikė šventojo apdarais: nebuvo pinigų saviems… [ ... ]

 - Matau, girtas ateina pas mane, sako: „Valgyti noriu”. Negi jam sakysiu: „Eik į cerkvę, melskis?” Aš jam sakau: „Užeik, duosiu bulvių…”

Tokie stebuklai… Ikonos verkia Mleve. Cerkvėje ir pas tėvelį namuose. Ir nukryžiuotieji. Sako, žmonės išsigydo vėžį prie Martos-posadnikienės kapo, kuris 3 m nuo sargo namelio. „Pati cerkvė turi milžinišką maldos galią. Moteris iš Udomlės iki 40 m. bevaikė buvo, atvažiavo pas mus - dabar sūnui 5-ri:. Cerkvėje gieda angelai. “Vyrų choras - graikiškai… Pradžioje bijojau sakyti: dar pasakys, kad tėveliui baltoji karštinė, tačiau vėliau ir patys tikintieji ėmė patvirtinti: uždarytoje cerkvėje mato degančią šviesą ir nepaprastus balsus girdi”.

Ir nėra eilės prie Mlevo cerkvės, kaip prie Kristaus Gelbėtojo cerkvės, kai į ją atvežė stačiatikių šventenybę ir uždarė visą Maskvos centrą. Ir kažko Mlevo stebuklais tiki labiau: jie tokie kasdieniai, artimi, ranką ištiesi - ir gali paliesti aliejaus lašą, tekantį Atpirkėjo ant kryžiaus koja,, - ir niekas už tai neišbars. Čia, Mleve, kur gieda angelai ir geria karčiąją, taip lengva tikėti tėveliu, kai jis skelbia akivaizdžias tiesas tarsi aukšta gaida:

- Mudu su motinėle prieš kelis metus patekome į avariją; tad mane 7-ą dieną iš ligoninės išvijo: žmonės pas mane ėjo ir ėjo, - kas su bėda, kas patarimo. Kad ir mirčiau - turiu jiems tarnauti. Aš gi prisiekiau, tam paskirtas buvau…

Skaitykite daugiau: Kur gieda angelai…

Rodyk draugams

Svastikos keliai ir klystkeliai

Sanskritiška yra kryžiaus lenktais galais, kuris žinomas kaip fašizmo simbolis, pavadinimo svastika kilmė: su - „gerai ir as „būti”. Žodis suas reikšdavo linkėjimus: „būk laimingas”, „sėkmės”. Ilgainiui prie suas buvo pridėta ti - atsirado suasti, o paskui ir ka, ir atsirado suastika. Svastika apkeliavo visą pasaulį, išlaikydama gero linkėjimo reikšmę. Ji išliko Italijoje etruskų piešiniuose, graikų karaliaus Krono antspaude (1800 m. pr.m.e.), Trojos moterų papuošaluose, kinų ir japonų budistų šventyklose, žydų kapuose ir kt. gilinantis į svastikos kilmę, kyla net toks klausimas: ar kryžius kilo iš svastikos, ar svastika iš kryžiaus?

Svastikos šventumas žymus jau kai kuriuose Babilonijos dievų atvaizduose. Babiloniečiai savo dievų nevadindavo vardais ir jų nevaizduodavo. Simbolizuodavo juos paprastu plačiu kryžiumi žvaigždėto dangaus fone. Jukatane, Meksikoje, yra Saulės dievo šventykla, kurioje vietoje dievo atvaizdų ant sienų pripiešta svastikų. Taip pat ir finikiečių laivuose buvo įprasta piešti tokius kryžius kaip vilties ženklus. Tokių simbolių buvo rasta Benareso1) ir kitose šventyklose, egiptiečių kapuose, kur jie, mokslininkų manymu, reiškė kūnų iš numirusiųjų prisikėlimą.

Tibeto raudonieji lamos taip pat naudoja svastikos ženklą. Tik jos lenktieji galai nukreipti į priešingą pusę - iš kairės į dešinę. Šis ženklas vadinamas sauvastika. Kinų rašmenyse svastikos ženklu žymimas žodžių junginys budistų šventovė. [ ... ]

Nebuvo svastikos ženklas svetimas ir baltams, taigi ir lietuviams. Svastiką latvių ornamento struktūroje įdomiai yra aprašęs doc. A. Butkus (MG, 1989, Nr.11). Svastika baltams - lietuviams, prūsams, latviams - tūkstantmečius buvo laimės ir sėkmės simbolis, ja puošti ginklai ir drabužiai. Kalifornijos un-to prof. Marijos Gimbutienės knygoje „Baltai priešistoriniais laikais” (Vilnius, 1985 m.) yra nuotrauka, vaizduojanti vilnonę mėlyną XI a. skarą, papuoštą daugybe svastikų. Kaip laimės ir sėkmės simbolis svastika naudota Latvijos respublikoje. Todėl visiškai aiškus Antrojo pasaulinio karo metais įsteigto latvių savanorio SS legiono, vadovaujamo SS grupenfiurerio R. Banderskio17), siekis papuošti savo uniformų apykakles mažomis svastikomis, visiškai nesiejant jo su fašizmo simboliu. Nepriklausomos Latvijos respublikos oro pajėgų lėktuvų skiriamasis ženklas buvo raudonos spalvos kairioji svastika, pakreiptas 45o kampu, baltame skritulyje.

Lietuvos tautodailėje yra abi svastikos: kairioji ir dešinioji. Archeologai aptiko svastikos pėdsakus prie Nočios upelio (Varėnos raj.), Viskiautų pilkapyje (Semboje) ir kitur. Svastikos raida Lietuvos istorijoje - tai atskira didelė tema (tarp kitko, iki šiol nenagrinėta). Tiktai šiame straipsnyje norėčiau paminėti, kad Lietuvių tautininkų sąjungos narių bilietuose buvo svastikos emblema. Jų partiniai ženkliukai, pagaminti Paryžiaus „Arthus Bertrand” firmos, šalia Gediminaičių stulpų buvo papuošti kairiosios svastikos ženklu. Nebijojo svastikos, kaip velnias kryžiaus, ir kitos Baltijos jūros šalys. Suomijos lėktuvus kaip valstybinis skiriamasis ženklas puošė mėlynos spalvos dešinioji svastika stačiais kampais. Estijos respublika savo pašto ženkluose vaizduodavo spalvotą dešiniąją svastiką baltame skritulyje.

Skaitykite daugiau: Svastikos keliai ir klystkeliai

Rodyk draugams

Merkaba Kabaloje

Merkaba („vežimas”) pavadinimas išvedamas iš hebrajų „r-k-b” šaknies, kurios pagrindinė reikšmė yra „važiuoti”. Tai keturratis Dievo sosto vežimas, traukiamas keturių chayot (hebr., „gyvų būtybių”), kurių kiekviena turi po 4 sparnus ir po 4 veidus: žmogaus, liūto, jaučio ir aro. Žodis „merkaba” Senajame testamente panaudotas 44 kartus ir nors jo koncepcija siejama su Ezekielio vizija (Ez 1:4-26), toje knygoje jis nepanaudotas. Žydai sinagogose kasmet per Šavuotą skaito Biblijos ištraukas, susijusias su Merkaba, o taip pat ji minima keliose tradicinės žydų liturgijos vietose. Į Merkabos prasmę gilinosi rabinai Yechanan Ben Zakkai (m. apie 80 m.) ir Akiva (m. 135 m.). Hasidizmo ir kabalos mokymai smulkiai aiškinasi, ką kiekvienas tos vizijos aspektas perteikia mūsų pasaulyje.

Kelios žydų misticizmo srovės, tarp jų ir vėlyvojo helenizmo po Šventyklos sugriovimo 70-ais kilusi Maasei Merkavah, bei vėlesnė kabala dėmesį sutelkė toms Ezekielio knygos eilutėms, laikydami, kad jomis metaforiškai perteiktos pasaulio sutvėrimo paslaptys - tai yra įvairių Dievo apraiškų pasaulyje analogijos. Laikyta, kad siekiant, kad jos nebūtų pažodžiui ir klaidingai suprantamos, reikalinga kruopšti iniciacija. Talmude ne kartą nuskamba draudimas aptarinėti merkabą ir įspėjama apie gresiančius pavojus

Daugiau apie tai: Merkaba Kabaloje

Rodyk draugams

Kai praradimas tampa laimėjimu

Žmogus labai pasitiki savo pojūčiais. Prasminga ir tikra jam yra tik tai, ką akys mato, ką ausys girdi, ką jis ragauja, uodžia ar apčiuopia. Mes nuolatos esame matomų dalykų žavesio veikiami, todėl tampame nejautrūs, galima sakyti, akli nematomiems reiškiniams.

Senųjų misterijų, kuriose buvo mokoma mirties meno, aprašymai ir tokios knygos kaip „Egipto mirusiųjų knyga”, „Tibeto mirusiųjų knyga” (užrašyta XIII a.) rodo, jog senosios tautos ne tik daugiau žinojo apie mirties slapstį, bet ir sugebėjo ją valdyti. Mirtis tose kultūrose stovėjo greta gyvybės atsiradimo slėpinio. Yra tad didelis skirtumas tarp mokslininko ŽINOJIMO, paremto jusline patirtimi, ir IŠMANYMO, grindžiamo dvasine patirtimi. Kaip tik todėl šiandieninis žmogus uoliai stengiasi įrodyti ar paneigti tokius reiškinius, kurie senajai išminčiai buvo abėcėlinės tiesos. Senovės žmogus neklausė, kas atsitinka žmogui mirštant. Jo išmanymui buvo akivaizdu, jog mirtis nenutraukia egzistencijos siūlo. Todėl ir jo rūpestis mirštančiuoju buvo KITOKS. Jis rūpinosi ne kaip kelioms valandoms ar dienoms pratęsti gęstančio fizinio kūno gyvybę, bet kaip PADĖTI mirštančiajam, t.y. išeinančiajam, kad jis sėkmingai įveiktų mirties slenkstį.

„Tibeto mirusiųjų knygoje” mes ir randame tą senąją išmintį apie mirties procesą ir tarpinio būvio (tib. bordo), į kurį žmogus patenka mirdamas, aprašymą. Jos paskirtis - pamokyti mirštančius ir mirusiuosius. Pažodinis knygos pavadinimas „Bardo Thiodol” vertimas reiškia: „Išsilaisvinimas iš tarpinio būvio klausant”. Išsilaisvinimas KLAUSANT todėl, kad jos tekstas skaitomas prie mirštančiojo ir kad 49 dienas jis KLAUSYDAMAS susikauptų ir išsilaisvintų iš tarpinės, t.y. netikros, iliuzinės būsenos. Kitaip sakant - tai vadovas, vedantis per mirtį į naują gyvenimą.

Daugiau apie tai: Tibeto Mirusiųjų knyga

Rodyk draugams

Religiniai ištvirkavimai

tai pas Herodotą minima, kad faraonas Cheopsas Didžiąją piramidę pastatė už prostitučių uždirbtus pinigus. Tačiau tai buvo kitokia, dievų globojama, prostitucija…Dauguma senovės kultų tvirtai jautė ir naudojosi ryšiu tarp religinės ir lytinės ekstazės. Pvz., senovės Egipte kasmet buvo keliamos orgijos pagrindinių dievų (Ozyrio, Izidės, Priapo) garbei. Jų žyniai mokė, kad pavasarį, kai Saulės dievas Ozyris apmirusiai gamtai gražina gyvybę, o žemei ir žmonėms - vaisingumą, jis įžengia į Jaučio žvaigždyną. Ozyrio simboliu buvo jautis, o Izidės - karvė, tad nesunku numanyti, kaip buvo švenčiama tų dievybių sąjunga..

Prie egiptiečių žodžio apis (jautis) pridėjus švelnumą reiškiantį priešdėlį „pri-” gaunamas priapas. Taip vadintas šventasis Ozyrio vaisingumo organas, su kuriuo ir sietas Priapo kultas. Yra manančių, kad jisai į Egiptą atėjo iš Asirijos ir Chaldėjos, kur tasai dievas vadintas Falu.

Per pavasario lygiadienį Egipte švęstas Ozyrio gimimas. Paprastai virš iškilmingos eisenos stūksojo didžiulė Ozyrio skulptūra, kurios falas buvo triskart didesnis už patį kūną - kas simbolizavo neišsenkamą apvaisinimo galią. Herodotas rašo, kad egiptietės, matydamos tokį milžinišką falą, kaipmat susijaudindavo, krisdavo į ekstazę ir, viešai nusiplėšusios nuo savęs drabužius, versdavo vyrus tuoj pat pasimylėti. [ ... ]

Pietų Italijoje dar gerokai prieš susidarant Romos imperijai buvo įsikūrusios finikiečių, egiptiečių ir graikų kolonijos. Tos tautos atsinešė ir savo religiją bei papročius, tarp jų ir šventąją prostituciją, kurios pagrindas buvo iš rytų kilęs Kibelos (Veneros) kultas. Į šiauriau buvusią Etruriją, vėliau tapusią Italija, persikėlė Falo, Bakcho (laikomu vienu iš Ozyrio įsikūnijimų) ir Izidės kultai, sudarę palankias sąlygas šventosios prostitucijos plitimui.

Masinės šventės (orgijos) buvo švenčiamos jau priešistoriniais laikais, iki atsirandant santuokos sąvokai, kai dar nebuvo moralės normų. Todėl moteris, atsiduodančias už šiltą kailį ar valgį, vargu ar galima vadinti prostitutėmis. Etrurijoje jos vadintos „lupa” - vilkėmis. Viena tokių „vilkių” buvo ir Romos įkūrėjų dvynių Romulo ir Remo žindyvė Akija Laurencija. Garsioji tikros vilkės, žindančius vaikus savo pienu, skulptūra - jos alegorinis atvaizdas.

Daugiau apie tai: Religiniai ištvirkavimai

Rodyk draugams