BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Stanislavas Ivanovas. Ramanas

Fantastinis apsakymas apie Dirbtinio intelekto Bendruomenės nario pokytį ir jo patirtį tarpžvaigždinėje erdvėje. Šios patirties priėmimas Žemėje.

Skaitykite daugiau: Stanislavas Ivanovas. Ramanas

Rodyk draugams

Meistras ir Margarita

Įdomu, kokia buvo M. Bulgakovo “Meistro ir Margaritos” paskirtis. Kodėl porevoliucinės Maskvos fone aprašomi (kartais ir apjungiami) 2000 m. senumo įvykiai.
Pateikiama ištrauka iš knygos pradžios…

Daugiau: Meistras ir Margarita

Rodyk draugams

Gogolio pasaulis – tarsi sapnas

Gogolio proza sklidina kažkokios paslaptingos energijos; jo kūrinių pasaulis kartu ir pamėkliškas, ir realus, paprastas ir neįtikėtinai sudėtingas, suprantamas ir nepaaiškinamas. Čia viskas pajungta ypatingiems dėsniams, kurių nesupranta ‚sveiko proto“ mėgėjai.

Neįprasta ir pati erdvė, kurioje gyvena jo herojai. Ji išsikreivina, suskyla, pulsuoja, nuolat keičiasi, tai susitraukdama iki aguonos grūdelio, tai išsiplėsdama iki kosminių dydžių. Ir visa tai - iš atrodančio paprastumo.Tą „keistumą“ regi visi, tačiau vienareikšmiškai paaiškinti, kame jis, neįmanoma.
Mistinį Peterburgo turinį pastebėjo dar A. Puškinas, tačiau kaip reikiant jis buvo suprastas ir perteiktas, „kai Nevos prospektu praėjo … Gogolis“. Anot Nabokovo, prospekto pavadinimu pavadinta apysaka „išryškino tą neįprastumą su tokia neužmirštama jėga, kad ir Bloko eilėraščiai, ir Belyj romanas ‚Peterburgas‘, parašyti auštant mūsų amžiui, atrodo, tik išsamiau atskleidžia Gogolio miestą, o ne kuria kokį nors naują jo vaizdą“.
Daugiau apie tai: Gogolio pasaulis – tarsi sapnas

Rodyk draugams

Uždanga po uždangos po uždangos

Hugo Loetscheris (1929-2009) – šveicarų rašytojas, kritikų apibūdinamas „satyriniu“ arba „apokalipsiniu“ mistiku. Nuo 1965 m. – nepriklausomas rašytojas ir publicistas. Daug metų praleido Lotynų Amerikoje (ypač Kuboje ir Brazilijoje), JAV ir Pietryčių Azijoje. Pateikiamas fragmentas iš jo knygos “Imunizuotasis”…

Skaitykite daugiau: Hugo Loetscher. Uždanga po uždangos po uždangos

Rodyk draugams

Tolstojus – vienas iš nedaugelio

Netrukus po knygos „Tylos balsas“ (1889) J. Blavatskaja siunčia vieną jos egzempliorių su užrašu pirmame puslapyje:
„Grafui Nikolajevičiui Tolstojui „Vienam iš nedaugelio“ nuo autorės J. Blavatskajos”

Kodėl Blavatskaja daro tai ir kodėl jį vadina „vienu iš nedaugelio“? Kame jo toks išskirtinumas?

Atsakymai – jos straipsnyje „Levas Tolstojus ir jo nebažnytinė krikščionybė“ (1890), kuriame išreiškiama didžiausia pagarba „didžiajam meninio žodžio meistrui ir mąstytojui“.

Skaitykite daugiau: Blavatskaja: Tolstojus – vienas iš nedaugelio

Rodyk draugams

Setauro medžioklė

 Pateikiamas naujas lenkų fantasto S. Lemo apsakymas iš ciklo apie pilotą Pirksą. Jame Mėnulyje bandoma nukenksminti pažeistą ir savarankišku tapusį robotą. Tai savotiška preliudija ciklui “Kiberiada”.

Skaitykite: S. Lemas. Setauro medžioklė

Rodyk draugams

Kur ėjo L. Tolstojus?

Tai kur ėjo Levas Tolstojus, kai 1910 m. spalio 28 d. paliko Jasnają Polianą?

Įvykis, visame pasaulyje žinomas kaip išėjimas, dažniausiai suprantamas kaip išėjimas nuo - nuo to, su kuo negalėjo susitaikyti rašytojo sąžinė. Išėjimas į kur - taip beveik niekada nebuvo klausiama; nes savaime aišku, kad „išeiti nebuvo į kur“ – ir vietos prasme, ir vidinio išėjimo prasme Tolstojui, apie ką netrukus po jo mirties rašė A.S. Volžskis.

Tačiau būtent tai, į kur traukė L. Tolstojus, turėjo išimtinai svarbią reikšmę. Buvo akivaizdu, kad jo dvasinis kelias toli gražu nebuvo baigtas, kad prasiveria kažkokia kita perspektyva, kad ne neigimas yra paskutinis žodis savo vardą davė ištisai rusų kultūros epochai. Tolstojus vyksta į Optino dykvietę, vieną iš bažnyčios atramų, t.y. pas didžiausią melą, pas vienuolius, tuo stipriausius, anot Nechliudovo, gundytojus ir apgavikus.

Skaitykite: Kur ėjo L. Tolstojus?

Rodyk draugams

Vilkolakiai Viduramžiais

Čia pateikiama ištrauka iš Sabine Baring-Gould (1834-1924) „Knyga apie vilkolakius: baisių prietarų liudijimas“ (5 skyrius).

Prūsijoje, Livonijoje ir Lietuvoje, nors jų gyventojai nemažai kenčia nuo vilkų visus metus, kadangi tie retina jų galvijus, plačiai pasklidusius po miškus, jiems kiek paklydus, tačiau tai jie laiko mažiau rimtu dalyku nei vilkais virtusių žmoni piktadarystes.

Per Kristaus gimimo šventę, naktį, didelis vilkais virtusių žmonių susirenka tam tikroje susitartoje vietoje ir iš jos pasklinda siautėti su nepaprastu įniršiu prieš žmones ir naminius gyvulius; ir tų regionų gyventojai kenčia nuo jų daugiau nei nuo tikrų vilkų. Jei tie aptinka žmonių gyvenamąją vietą, esančią nuošaliai miške, jie ją įniršę apsupa, stengdamiesi išlaužti duris, ir jei tai jiems pasiseka, jie surija visas rastas žmogiškas būtybes bei gyvūnus. O tada įsiveržia į vyno rūsius ir ištuština alaus ar midaus statines, tuščias statinaites sukrauna viena ant kitos rūsio vidury, taip parodydami savo skirtumą nuo tikrų vilkų… Tarp Lietuvos, Livonijos ir Kuršių krašto yra senos pilies griuvėsiai. Šioje vietoje kartais, nustatyta proga jų susirenka tūkstančiai, kur jie išbando savo šoklumą. Tuos, kurie neįstengia užšokti ant sienos, kaip dažnai nutinka storiausiems, vado baudžiami bizūnu ir suėdami.
47 skyriuje Olaus taip pat rašo apie kažkokį didiką, keliavusį per didelį mišką lydimas savo valstiečių, kurie užsiimdavo burtais. Jie nerado namų, kur galėtų apsistoti nakčiai ir buvo gerokai išalkę. Tada vienas valstiečių pasiūlė, kad, jei visi kiti laikys liežuvius, jis gali atnešti ėriuką iš toli esančios bandos.Visi prisiekė.

Jis pasitraukė į miško gilumą, ten pavirto vilku, užpuolė avių bandą ir savo bendrakeleiviams nasruose atnešė ėriuką. Jie jį dėkingi paėmė. Tada jis vėl pasitraukė į tankmę ir atvirto į žmogaus pavidalą.

Didiko žmona Livonijoje išreiškė abejonę vienam savo tarnų, ar įmanoma vyrui ar moteriai taip pakeisti pavidalą. Tarnas iškart pasisiūlė jai įrodyti tą galimybę. Jis išėjo iš kambario ir kitą akimirką buvo matomas per lauką bėgantis vilkas. Jį vijosi šunys ir, nepaisant jo priešinimosi, išdraskė vieną jo akį. Kitą dieną tarnas pasirodė su akla akimi.

Pilnas tekstas: Vilkolakiai Viduramžiais

Rodyk draugams

Į žvaigždes – pas kitus protus

Artėjant pirmojo žmogaus skrydžiui į kosmosą, fantastinės literatūros apimtis nepaprastai išaugo. Tame puslapyje apžvelgsime būdingiausias idėjas, kilusias nuo pirmojo dirbtinio Žemės palydovo (1957) iki J. Gagarino skrydžio (1961).

Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys į bėgimo iš Žemės temos tolimesnį išvystymą. Matyt tik prancūzų prozininko ir kritiko Žeraro Kleino apsakyme „Erdvės balsai“ (1959) ji skambėjo panašiai tragiškai. Jo veikėjai, kadangi gyvenimas Žemėje tapo nepakenčiamas, pradžioje atsiduria Žemės ir Mėnulio orbitoje, vėliau – Marso. Jie norėjo pabėgti nuo Žemės gyvenimą apėmusios beprotybės.

Ne taip aštriai tema buvo pateikta anglo Brajano Oldiso romane „Be sustojimo“ (1958), aprašančiame keistą žmonių gyvenimą tarpžvaigždiniame laive, skrendančiame neaišku kur ir kodėl. Jie medžioja, pykstasi, linksminasi, kuria šeimas. Laivas milžiniškas, jame auga medžiai, plyti pelkės, gyvena įvairūs gyvūnai, - tai tarsi kosmose skrendantis žemės gabalėiis. Ten yra kažkokių keistų milžinų ir kitų protingų būtybių, su kuriais laikas nuo laiko susiduriama ir apie kurių kilmę laivo gyventojai neturi jokio supratimo. Kai kurie jų ima susimąstyti apie savo gyvenimo prasmę ir priežastis, jiems kyla imtis, kad tai atpildas už kažkokią protėvių nuodėmę. Paaiškėja, kad laivas pastatytas 24 a., kai žmonės jau skraidė į kitas planetas, tačiau jos nebuvo tinkamos gyvenimui. Buvo nutarta tirti kitas žvaigždes, nes Žemėje darėsi ankšta. Laivas išskrido link žvaigždės, esančios už 11 šviesmečių. Jį varė sunkiųjų jonų variklis, leidžiantis skristi maždaug 2 mln. km/val. greičiu. Laive turėjo pasikeisti kelios kartos iki bus pasiektas tikslas. Ten kolonistai turėjo išsilaipinti ir apsigyventi, o taip pat rinkti duomenis apie planetą ir imti mėginius, vėlesniam tyrimui Žemėje.

Laivas jau senai įvykdė tą misiją ir laivas skrenda į Žemę, nešdamas informaciją apie naują planetą. Nuo skrydžio pradžios jau pasikeitė 32 kartos, o Žemę jis turi pasiekti po 7 kartų, tačiau vis pamiršo, kas nutiko, kur jis skrenda ir kas su jais bus. Galiausiai paaiškėja, kad toje planetoje jie pasiėmė vandens, kuris pasirodė esąs pražūtingas ir nepaprastai skatinantis mutacijas. Iš maždaug 400 žmonių išliko tik apie 50. Jie vis tik pasiekė Žemę, tačiau buvo smarkiai pakitę – sumažėję ūgiu, trumpiau gyvenantys. Žemės civilizacija turėjo juos ištirti, kad žinotų, kaip adaptuoti gyvenimui Žemėje. Tad pas juos, paliktus Žemės orbitoje ir neinformavus, kas įvyko, siųsdavo tyrėjų ir psichologų komandas, kurių narius tie palaikydavo milžinais. Galiausiai tai sužinoję laivo gyventojai sunaikina savo laivą, tačiau lieka gyvi ir išsaugo viltį grįžti į Žemę …

Skaitykite: Į žvaigždes – pas kitus protus

Rodyk draugams

Noutbukas planetininkui Bykovui

Vis dažniau pasigirsta balsų, kad, atseit, informacinės technologijos „nužudė” kosmonautiką.

Va, jei šimtų tūkstančių vartotojų, besipučiančių pornografiją iš Interneto ar prilipusių prie kompiuterinių žaidimų, energiją nukreiptum kita, naudingesne kryptimi, tai mes … o-ho-ho! Marse obuoliai varpose noktų!

Daugiau apie Strugackių technologijų pateikimą komoso įsisavinimo pavaizdavime žr. Noutbukas planetininkui Bykovui

Rodyk draugams