BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Meistras ir Margarita

Įdomu, kokia buvo M. Bulgakovo “Meistro ir Margaritos” paskirtis. Kodėl porevoliucinės Maskvos fone aprašomi (kartais ir apjungiami) 2000 m. senumo įvykiai.
Pateikiama ištrauka iš knygos pradžios…

Daugiau: Meistras ir Margarita

Rodyk draugams

Gogolio pasaulis – tarsi sapnas

Gogolio proza sklidina kažkokios paslaptingos energijos; jo kūrinių pasaulis kartu ir pamėkliškas, ir realus, paprastas ir neįtikėtinai sudėtingas, suprantamas ir nepaaiškinamas. Čia viskas pajungta ypatingiems dėsniams, kurių nesupranta ‚sveiko proto“ mėgėjai.

Neįprasta ir pati erdvė, kurioje gyvena jo herojai. Ji išsikreivina, suskyla, pulsuoja, nuolat keičiasi, tai susitraukdama iki aguonos grūdelio, tai išsiplėsdama iki kosminių dydžių. Ir visa tai - iš atrodančio paprastumo.Tą „keistumą“ regi visi, tačiau vienareikšmiškai paaiškinti, kame jis, neįmanoma.
Mistinį Peterburgo turinį pastebėjo dar A. Puškinas, tačiau kaip reikiant jis buvo suprastas ir perteiktas, „kai Nevos prospektu praėjo … Gogolis“. Anot Nabokovo, prospekto pavadinimu pavadinta apysaka „išryškino tą neįprastumą su tokia neužmirštama jėga, kad ir Bloko eilėraščiai, ir Belyj romanas ‚Peterburgas‘, parašyti auštant mūsų amžiui, atrodo, tik išsamiau atskleidžia Gogolio miestą, o ne kuria kokį nors naują jo vaizdą“.
Daugiau apie tai: Gogolio pasaulis – tarsi sapnas

Rodyk draugams

Uždanga po uždangos po uždangos

Hugo Loetscheris (1929-2009) – šveicarų rašytojas, kritikų apibūdinamas „satyriniu“ arba „apokalipsiniu“ mistiku. Nuo 1965 m. – nepriklausomas rašytojas ir publicistas. Daug metų praleido Lotynų Amerikoje (ypač Kuboje ir Brazilijoje), JAV ir Pietryčių Azijoje. Pateikiamas fragmentas iš jo knygos “Imunizuotasis”…

Skaitykite daugiau: Hugo Loetscher. Uždanga po uždangos po uždangos

Rodyk draugams

Mikės Pūkuotuko dao

„Mikės Pūkuotuko dao“ (1982) parašė Bendžaminas Hofas (Benjamin Hoff) kaip įvadą vakariečiams į daosizmą. Joje, siekiant paaiškinti daosizmo filosofiinus principus, alegoriškai panaudojami A. Milne „Mikės Pūkuotuko“ (Vinipucho ) veikėjai bei citatos. Vėliau B. Hofas parašė „Knysliuko de“. Knyga prasideda acto ragautojų aprašymu – iš tikro, tai trijų Rytų mąstytojų (Konfucijaus, Budos ir Lao-czi) virš acto kubilo pavaizdavimas. Ragaujant „gyvenimo“ actą, Konfucijui jis rūgštus, Budai – kartus, o Lao-czi – tinkamas. Mikė Pūkuotukas personifikuoja wei wu wei (veiksmo be pastangų) bei pu (būti atviru) principus. Tuo tarpu Pelėda ir Triušis yra pernelyg komplikuoti, perdaug mąsto ir negali tiesiog būti. Knyga 49 savaites buvo „New York Times“ bestselerių sąraše ir yra privalomos literatūros sąraše kai kurių koledžų kursuose.
Skaitykite daugiau: Mikės Pūkuotuko dao

Rodyk draugams

Čarlzas Pirsas ir jo atgimimas

Charles Sanders Peirce gimė 1839 m. rugsėjo 10 d. Kembridže (Masačūsetso valst.) astronomijos ir matematikos profesoriaus Bendžamino Pirso, matyt pirmo rimto matematiko Amerikoje, šeimoje. 1863 m. Harvarde gavo chemijos magistro laipsnį. Deja, Harvardo instruktorius Ch.W. Eliotas apie Pirsą suformavo neigiamą nuomonę, kas vėliau turėjo šiam didelę įtaką – Harvardo prezidentas 1869-1909 m. vetavo visus Pirso bandymus įsidarbinti Harvarde. Tačiau Pirso pasiekimai nebuvo iškart pripažinti. Matematikoje svarbiausias indėlis logikos ir pagrindų srityse. Tačiau dirbo ir tiesinės algebros, matricų, įvairių geometrijų, topologijos ir Listingo bei Belo skaičių, grafų, 4-ių spalvų problemos ir tolydumo prigimties srityse. Užsiėmė taikomąja matematika ekonomikoje, inžinerijoje ir žemėlapio projekcijose, ypač aktyvus buvo tikimybių ir statistikos srityje.

Skaityti daugiau: Čarlzas Pirsas ir jo atgimimas

Rodyk draugams

Sadistiniai Hičkoko potraukiai blondinėms

Nė vienas, tai matęs, to neužmirš. Tai vyko 1964 m. sausį Holivudo „Universal Studios“. Už kameros, laidydamas ypač nešvankius juokelius savo klaikiu kokni akcentu, stovėjo Alfredas Hičkokas, žinomas žudynių, smurto ir nerimo meistras. Prieš kamerą – susitvardžiusi, elegantiška, nepasiekiama ir tarsi neprieinama, rafinuotai žavi Tippi Hedren, kino žvaigždė, paskutinė ilgoje blondinių, prie kurių per savo 40 m. lindo Hičkokas, eilėje.

T. Hedren tuo metu buvo 34 m. Ji turėjo 6 m. amžiaus dukterį (dabartinę kino žvaigždę Melanie Griffith) ir ruošėsi tekėti už antrojo vyro, savo agento Noel Marshall. Nepaisydamas to, Hičkokas tapo apsėstas dėl T. Hedren, elgdamasis tarsi paskutinis Svengali. Jis pradėjo ją bombarduoti grubiais seksualiniais pasiūlymais, ir bandė reguliuoti bet kokį jos gyvenimo elementą – tiek filmavimo aikštelėje, tiek už jos. [ ... ] Hičkoko tobula blondine buvo Grace Kelly, būsimoji Monako princesė…

Skaitykite daugiau: Sadistiniai Hičkoko potraukiai blondinėms

Rodyk draugams

Dendizmo poetika: literatūra ir mada

Kokias asociacijas dabar gali sukelti žodis „dendis“? Vaizduotė iškart piešia tokį vaizdą: elegantiškas vyriškis, nepriekaištingas kostiumas, gal net smokingas, kaklaraištis-drugelis, brangi pypkė, tingūs atšlifuoti judesiai, niekinanti šypsenėlė… Ar tai reiškia, kad dendizmas – išpuoselėto gyvenimo būdo visų pirma mada, poza ir stilius?

Pradžioje surizikuokim atsitraukti nuo trivialių vaizdinių, pasirinkę ne tokį įprastą rakursą – dendizmas literatūrinėje tradicijoje. Yra žinoma, kad daugelis rašytojų buvo dendi: pakanka paminėti lordą Baironą, Bulverą-Litoną, Dizraelį, Dikensą ir Tekerėjų, Oskarą Wilde ir serą Maksą Birbomą – iš anglų; Balzaką, Stendalį, Barbė d‘Oreviljė, Bodlerą, Pjerą Loti ir Marselį Prustą – iš prancūzų.

Ypatingas vaidmuo dendizmo poetikoje priklauso garsiausiam regentystės epochos dendžiui D.B. Bramelui (1778-1840). Jis įėjo į istoriją kaip anglų „elegantiškumo premjeras“, madų diktatorius ir knygos „Vyrų ir moterų kostiumas“ autorius. Tarp amžininkų jis buvo žinomas kaip anekdotų ir aukštuomenės kronikų personažas bei, aišku, literatūrinis veikėjas. Bramelo biografija: karaliaus malonės, sėkmė aukštuomenėje, tada išvijimas ir beprotystė – romantinio likimo scenarijaus pavyzdys, patvirtinantis organinį dendizmo ryšį su europietiško romantizmo estetika.

Skaitykite: Dendizmo poetika: literatūra ir mada

Rodyk draugams

Vilkolakiai Viduramžiais

Čia pateikiama ištrauka iš Sabine Baring-Gould (1834-1924) „Knyga apie vilkolakius: baisių prietarų liudijimas“ (5 skyrius).

Prūsijoje, Livonijoje ir Lietuvoje, nors jų gyventojai nemažai kenčia nuo vilkų visus metus, kadangi tie retina jų galvijus, plačiai pasklidusius po miškus, jiems kiek paklydus, tačiau tai jie laiko mažiau rimtu dalyku nei vilkais virtusių žmoni piktadarystes.

Per Kristaus gimimo šventę, naktį, didelis vilkais virtusių žmonių susirenka tam tikroje susitartoje vietoje ir iš jos pasklinda siautėti su nepaprastu įniršiu prieš žmones ir naminius gyvulius; ir tų regionų gyventojai kenčia nuo jų daugiau nei nuo tikrų vilkų. Jei tie aptinka žmonių gyvenamąją vietą, esančią nuošaliai miške, jie ją įniršę apsupa, stengdamiesi išlaužti duris, ir jei tai jiems pasiseka, jie surija visas rastas žmogiškas būtybes bei gyvūnus. O tada įsiveržia į vyno rūsius ir ištuština alaus ar midaus statines, tuščias statinaites sukrauna viena ant kitos rūsio vidury, taip parodydami savo skirtumą nuo tikrų vilkų… Tarp Lietuvos, Livonijos ir Kuršių krašto yra senos pilies griuvėsiai. Šioje vietoje kartais, nustatyta proga jų susirenka tūkstančiai, kur jie išbando savo šoklumą. Tuos, kurie neįstengia užšokti ant sienos, kaip dažnai nutinka storiausiems, vado baudžiami bizūnu ir suėdami.
47 skyriuje Olaus taip pat rašo apie kažkokį didiką, keliavusį per didelį mišką lydimas savo valstiečių, kurie užsiimdavo burtais. Jie nerado namų, kur galėtų apsistoti nakčiai ir buvo gerokai išalkę. Tada vienas valstiečių pasiūlė, kad, jei visi kiti laikys liežuvius, jis gali atnešti ėriuką iš toli esančios bandos.Visi prisiekė.

Jis pasitraukė į miško gilumą, ten pavirto vilku, užpuolė avių bandą ir savo bendrakeleiviams nasruose atnešė ėriuką. Jie jį dėkingi paėmė. Tada jis vėl pasitraukė į tankmę ir atvirto į žmogaus pavidalą.

Didiko žmona Livonijoje išreiškė abejonę vienam savo tarnų, ar įmanoma vyrui ar moteriai taip pakeisti pavidalą. Tarnas iškart pasisiūlė jai įrodyti tą galimybę. Jis išėjo iš kambario ir kitą akimirką buvo matomas per lauką bėgantis vilkas. Jį vijosi šunys ir, nepaisant jo priešinimosi, išdraskė vieną jo akį. Kitą dieną tarnas pasirodė su akla akimi.

Pilnas tekstas: Vilkolakiai Viduramžiais

Rodyk draugams

Į žvaigždes – pas kitus protus

Artėjant pirmojo žmogaus skrydžiui į kosmosą, fantastinės literatūros apimtis nepaprastai išaugo. Tame puslapyje apžvelgsime būdingiausias idėjas, kilusias nuo pirmojo dirbtinio Žemės palydovo (1957) iki J. Gagarino skrydžio (1961).

Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys į bėgimo iš Žemės temos tolimesnį išvystymą. Matyt tik prancūzų prozininko ir kritiko Žeraro Kleino apsakyme „Erdvės balsai“ (1959) ji skambėjo panašiai tragiškai. Jo veikėjai, kadangi gyvenimas Žemėje tapo nepakenčiamas, pradžioje atsiduria Žemės ir Mėnulio orbitoje, vėliau – Marso. Jie norėjo pabėgti nuo Žemės gyvenimą apėmusios beprotybės.

Ne taip aštriai tema buvo pateikta anglo Brajano Oldiso romane „Be sustojimo“ (1958), aprašančiame keistą žmonių gyvenimą tarpžvaigždiniame laive, skrendančiame neaišku kur ir kodėl. Jie medžioja, pykstasi, linksminasi, kuria šeimas. Laivas milžiniškas, jame auga medžiai, plyti pelkės, gyvena įvairūs gyvūnai, - tai tarsi kosmose skrendantis žemės gabalėiis. Ten yra kažkokių keistų milžinų ir kitų protingų būtybių, su kuriais laikas nuo laiko susiduriama ir apie kurių kilmę laivo gyventojai neturi jokio supratimo. Kai kurie jų ima susimąstyti apie savo gyvenimo prasmę ir priežastis, jiems kyla imtis, kad tai atpildas už kažkokią protėvių nuodėmę. Paaiškėja, kad laivas pastatytas 24 a., kai žmonės jau skraidė į kitas planetas, tačiau jos nebuvo tinkamos gyvenimui. Buvo nutarta tirti kitas žvaigždes, nes Žemėje darėsi ankšta. Laivas išskrido link žvaigždės, esančios už 11 šviesmečių. Jį varė sunkiųjų jonų variklis, leidžiantis skristi maždaug 2 mln. km/val. greičiu. Laive turėjo pasikeisti kelios kartos iki bus pasiektas tikslas. Ten kolonistai turėjo išsilaipinti ir apsigyventi, o taip pat rinkti duomenis apie planetą ir imti mėginius, vėlesniam tyrimui Žemėje.

Laivas jau senai įvykdė tą misiją ir laivas skrenda į Žemę, nešdamas informaciją apie naują planetą. Nuo skrydžio pradžios jau pasikeitė 32 kartos, o Žemę jis turi pasiekti po 7 kartų, tačiau vis pamiršo, kas nutiko, kur jis skrenda ir kas su jais bus. Galiausiai paaiškėja, kad toje planetoje jie pasiėmė vandens, kuris pasirodė esąs pražūtingas ir nepaprastai skatinantis mutacijas. Iš maždaug 400 žmonių išliko tik apie 50. Jie vis tik pasiekė Žemę, tačiau buvo smarkiai pakitę – sumažėję ūgiu, trumpiau gyvenantys. Žemės civilizacija turėjo juos ištirti, kad žinotų, kaip adaptuoti gyvenimui Žemėje. Tad pas juos, paliktus Žemės orbitoje ir neinformavus, kas įvyko, siųsdavo tyrėjų ir psichologų komandas, kurių narius tie palaikydavo milžinais. Galiausiai tai sužinoję laivo gyventojai sunaikina savo laivą, tačiau lieka gyvi ir išsaugo viltį grįžti į Žemę …

Skaitykite: Į žvaigždes – pas kitus protus

Rodyk draugams

Raselo arbatinukas

Raselo arbatinukas (angl. Russell‘s teapot), dar kitaip kartais vadinamas Dangiškuoju arbatinuku, yra filosofo Bertrano Raselo (1872-1970) analogija, sukurta norint pailiustruoti prezumpciją, kad įrodymo našta tenka teigiančiajai pusei (šiuo atveju, teigiančiai, kad Dievas  egzistuoja). Straipsnyje pavadinimu „Ar egzistuoja Dievas?” parašytame 1952 metais žurnalui „Illustrated” (tačiau neišspausdintame), B. Raselas rašė: Jei aš iškelčiau idėją, kad tarp Žemės ir Marso yra porceliano arbatinukas, skriejantis aplink Saulę elipsine orbita, tai jos niekas negalėtų paneigti, jei aš dar apdairiai prie viso to pridėčiau, kad minėtas arbatinukas yra per mažas, kad galėtų būti pastebėtas net stipriausiais turimais teleskopais. Ir jei dar pareikščiau, kad, kadangi mano tvirtinimas negali būti paneigtas, žmogaus supratimui būtų netoleruotina abejonės šiuo klausimu prielaida, tada aš teisingai būčiau palaikytas kalbančiu nesąmones. Bet jei vis dėlto tokio arbatinuko egzistavimas būtų patvirtintas kokioje nors senovinėje knygoje, mokomas kaip šventa tiesa kiekvieną sekmadienį ir pamažu įteigiamas vaikams mokykloje, svyravimas, ar tikėti tuo, ar ne, taptų ekscentriškumo žyme ir nukreiptų dvejojantįjį psichologo jurisdikcijon apsišvietusiųjų amžiuje arba inkvizitoriaus akiratin ankstesniuose laikuose.

1958-ais jis šią analogiją panaudojo savo ateizmo pagrindimui: Turėčiau save vadinti agnostiku, tačiau, iš praktinių sumetimų, esu ateistu. Nemanau, kad krikščioniško Dievo egzistavimas labiau tikėtinas nei Olimpo ar Valhalos dievų egzistavimas. Paimkime kitą iliustraciją: niekas negali įrodyti, kad tarp Žemės ir Marso nėra porcelianinio kinietiško arbatinuko, besisukančio elipsine orbita, tačiau niekas nemano, kad tai pakankamai tikra, kad būtų nagrinėjama praktikoje. Aš manau, kad krikščionių Dievas lygiai taip pat neįtikėtinas.

Raselo arbatinuko argumentas ar jo analogijos dažnai naudojamos ateistų diskusijose su tikinčiaisiais. Pvz., jis Richard‘o Dawkins‘o knygose „Velnio kapelionas” (2003) ir „Dievas kaip iliuzija” (2006) naudojamas kaip argumentas prieš „agnostinį susitaikymą”. Mokslas neturi priemonių nustatyti nei ar Dievas egzistuoja, nei, kad jo nėra. Todėl pagal „agnostinį susitaikymą” tikėjimas ar netikėjimas aukščiausiojo buvimu vienodai gerbtinas. R. Dawkins arbatinuką pateikia kaip šios situacijos reductio ad absurdum - jei agnostizmas vienodai priima abi galimybes, tai jis taip turėtų daryti ir dėl orbita besisukančio arbatinuko.

Karlas Saganas savo knygoje „Demonų apsėstas pasaulis: mokslas kaip žvakė tamsoje” tam pačiam tikslui naudojo nematomus, bekūnius ir niekaip neužfiksuojamus drakonus, gyvenančius garažuose. Jis sakė: „Mūsų nesugebėjimas paneigti mano hipotezę visai nėra tas pat, kaip įrodyti, kad ji teisinga

Daugiau bei alternatyvius požiūrius žr. Raselo arbatinukas

Rodyk draugams