BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Miegantis Nepalo dievas

10 km į šiaurę nuo Katmandu, didžiosios Himalajų sienos papėdėje, Budhanilkanthoje10) ilsisi miegančioji dievybė. Šventyklos baseine, pripiltame ledynų vandens, amžinu miegu susipynusių gyvačių ložėje miega akmeninis kolosas, vaizduojantis dievą Narajaną – sutvėrėjo Višnaus inkarnaciją (įsikūnijimą). Dar visai neseniai šventyklos liūtų vartai buvo atviri tik induistams. Dabar jaunojo Narajanos dievišką veidą išvysti draudžiama tik vienam žmogui Žemėje – Nepalo karaliui, nes jis irgi laikomas Višnaus inkarnacija.

Senas vediškasis šventikas su aukščiausios kastos tašku virš tarpuakio ir virvute ant peties, pirmasis, aišku, po Narajanos, prie burnos pakėlė žiupsnelį ryžių. Tada pavaišino mane. Vien iš mandagumo, nes ne induisto vis tiek nepalies dalyvavimo malonė. Skirtingai nuo visų kitų religijų, tapti induistu, taip sakant, priimti induizmą, negalima. Juo galima tik gimti. Prie Himalajų, šeimos ir kastos rate.

Daugiau: Miegantis Nepalo dievas

Rodyk draugams

Vaivorykštė: laumės juosta, smakas, straublys

Vaivorykštė kaip išskirtinis gamtos reiškinys nuo seno kėlė susidomėjimą ir nuostabą, o kartu ir poreikį suvokti, paaiškinti jos atsiradimą bei prigimtį. Dėl subtilaus spalvų spektro ir jo daromo vizualinio įspūdžio šis fenomenas tapo vienu iš dažniausiai poetizuojamų objektų tiek su mitopoetine pasaulėžiūra susijusioje tradicijoje, tiek šiuolaikinėje kūryboje. Archajinę pasaulėžiūrą atspindinti vaivorykštės kilmės ir esmės samprata, veikiau jos nuotrupos, yra išsaugotos lietuvių pasakojamojoje tautosakoje, visų pirma etiologinėse sakmėse, taip pat padavimuose ir tikėjimuose. Šiuose folklorinės prigimties naratyvuose atsiskleidžia, kas gi yra vaivorykštė, su kokiomis akcijomis, su kuriais mitiniais personažais, su kokiu laiku ir erdve ji yra susijusi. Pažymėtina, kad žodinė kūryba yra išlaikiusi daugiasluoksnį – tiek su mitopoetine, tiek su vėlyvesne pasaulėžiūra turintį ryšį – vaivorykštės įsivaizdavimą. Tad vaivorykštės konceptą sudarantys lygmenys yra nelygiaverčiai laiko požiūriu, tačiau sąlygiškai juos galima sutelkti ir pristatyti kaip tradicinės kultūros duomenų apie šią gamtos realiją bazę, demonstruojančią tą kultūrą formavusios mąstysenos sluoksnius. Lietuvių tautosakos siužetai apie vaivorykštę nuodugniau nebuvo tyrinėti, nors jie iš tiesų yra verti dėmesio kaip atspindintys liaudiškąjį neįprasto gamtos reiškinio įsivaizdavimą.
Aptariamas reiškinys galėjo būti įvardijamas ne vien įprastu, bendrinėje kalboje vartojamu žodžiu vaivorykštė, bet ir daugeliu kitų. Vieni jų plačiau žinomi, kiti užfiksuoti tik tam tikrose Lietuvos srityse. Konstantinas Karulis, remdamasis tuo, kad latvių kalba neapsiriboja vienu vaivorykštę įvardijančiu žodžiu, spėja, kad ši gamtos realija keletą vardų turėjo dėl tabu, nenorint ištarti tikrojo jos vardo (Karulis, 486). Vaivorykštės vardo tabuizavimo tendenciją atspindi ir vokiečių tikėjimai. Vietoj žodžio Regenbogen „vaivorykštė“ buvo rekomenduojama šį objektą įvardyti Himmelsring „dangaus žiedas“, nes žodis Regenbogen vaivorykštę veikdavęs magiškai – tai galėję sukelti lietų

Skaitykite daugiau: Vaivorykštė: laumės juosta, smakas, straublys

Rodyk draugams

Kvietimas Vytautui kovai prieš husitus

Pateikiamas popiežiaus laiškas LDK Vytautui, kuriame kviečiama dalyvauti kryžio žygyje prieš Čekijos husitus. Priede aprašoma to laikotarpio Vytauto santykiai su popiežiaus sostu.

Skaitykite daugiau: Kvietimas Vytautui kovai prieš husitus

Rodyk draugams

Abraomas nebuvo žydas?

Paprastai Abraomas laikomas žydų tautos protėviu. Tačiau jisai ir jo protėviai gyveno iki išėjimo iš Egipto ir Toros perdavimo Sinajuje. Ar tada jis iš tikro laikytinas žydu? Kitaip tariant, ar buvo žydai iki atsirandant „žydų tautai“?

Taigi, kas buvo Abraomas? Jis užaugo aplinkoje, kur visi garbino stabus. Dar būdamas vaiku jis ėmė mąstyti apie pasaulio prigimtį, jo kiltį bei galias jame. Paieškos jį tolino nuo stabmeldystės ir artino prie monoteizmo. Po daugelio kitų išbandymų ir vargų, pagaliau Dievas sudaro sutartį su Abraomo ir pareiškia: „Tavo sėklai duosiu kraštą nuo Egipto upės iki didžiosios Eufrato upės“. O Abraomui sulaukus 99-is, Viešpats jam ir jo palikuonims paliepia apsipjaustyti.

[ ... ] Taigi, Dievas rinkosi Abraomą „protingai“, o Sinajaus kalne žydus rinkosi „atsitiktinai“.

Skaitykite daugiau: Abraomas nebuvo žydas?

Rodyk draugams

Į žvaigždes – pas kitus protus

Artėjant pirmojo žmogaus skrydžiui į kosmosą, fantastinės literatūros apimtis nepaprastai išaugo. Tame puslapyje apžvelgsime būdingiausias idėjas, kilusias nuo pirmojo dirbtinio Žemės palydovo (1957) iki J. Gagarino skrydžio (1961).

Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys į bėgimo iš Žemės temos tolimesnį išvystymą. Matyt tik prancūzų prozininko ir kritiko Žeraro Kleino apsakyme „Erdvės balsai“ (1959) ji skambėjo panašiai tragiškai. Jo veikėjai, kadangi gyvenimas Žemėje tapo nepakenčiamas, pradžioje atsiduria Žemės ir Mėnulio orbitoje, vėliau – Marso. Jie norėjo pabėgti nuo Žemės gyvenimą apėmusios beprotybės.

Ne taip aštriai tema buvo pateikta anglo Brajano Oldiso romane „Be sustojimo“ (1958), aprašančiame keistą žmonių gyvenimą tarpžvaigždiniame laive, skrendančiame neaišku kur ir kodėl. Jie medžioja, pykstasi, linksminasi, kuria šeimas. Laivas milžiniškas, jame auga medžiai, plyti pelkės, gyvena įvairūs gyvūnai, - tai tarsi kosmose skrendantis žemės gabalėiis. Ten yra kažkokių keistų milžinų ir kitų protingų būtybių, su kuriais laikas nuo laiko susiduriama ir apie kurių kilmę laivo gyventojai neturi jokio supratimo. Kai kurie jų ima susimąstyti apie savo gyvenimo prasmę ir priežastis, jiems kyla imtis, kad tai atpildas už kažkokią protėvių nuodėmę. Paaiškėja, kad laivas pastatytas 24 a., kai žmonės jau skraidė į kitas planetas, tačiau jos nebuvo tinkamos gyvenimui. Buvo nutarta tirti kitas žvaigždes, nes Žemėje darėsi ankšta. Laivas išskrido link žvaigždės, esančios už 11 šviesmečių. Jį varė sunkiųjų jonų variklis, leidžiantis skristi maždaug 2 mln. km/val. greičiu. Laive turėjo pasikeisti kelios kartos iki bus pasiektas tikslas. Ten kolonistai turėjo išsilaipinti ir apsigyventi, o taip pat rinkti duomenis apie planetą ir imti mėginius, vėlesniam tyrimui Žemėje.

Laivas jau senai įvykdė tą misiją ir laivas skrenda į Žemę, nešdamas informaciją apie naują planetą. Nuo skrydžio pradžios jau pasikeitė 32 kartos, o Žemę jis turi pasiekti po 7 kartų, tačiau vis pamiršo, kas nutiko, kur jis skrenda ir kas su jais bus. Galiausiai paaiškėja, kad toje planetoje jie pasiėmė vandens, kuris pasirodė esąs pražūtingas ir nepaprastai skatinantis mutacijas. Iš maždaug 400 žmonių išliko tik apie 50. Jie vis tik pasiekė Žemę, tačiau buvo smarkiai pakitę – sumažėję ūgiu, trumpiau gyvenantys. Žemės civilizacija turėjo juos ištirti, kad žinotų, kaip adaptuoti gyvenimui Žemėje. Tad pas juos, paliktus Žemės orbitoje ir neinformavus, kas įvyko, siųsdavo tyrėjų ir psichologų komandas, kurių narius tie palaikydavo milžinais. Galiausiai tai sužinoję laivo gyventojai sunaikina savo laivą, tačiau lieka gyvi ir išsaugo viltį grįžti į Žemę …

Skaitykite: Į žvaigždes – pas kitus protus

Rodyk draugams

Noutbukas planetininkui Bykovui

Vis dažniau pasigirsta balsų, kad, atseit, informacinės technologijos „nužudė” kosmonautiką.

Va, jei šimtų tūkstančių vartotojų, besipučiančių pornografiją iš Interneto ar prilipusių prie kompiuterinių žaidimų, energiją nukreiptum kita, naudingesne kryptimi, tai mes … o-ho-ho! Marse obuoliai varpose noktų!

Daugiau apie Strugackių technologijų pateikimą komoso įsisavinimo pavaizdavime žr. Noutbukas planetininkui Bykovui

Rodyk draugams

Stakliškių versmės

Kadaise garsėjo mineralinio vandens gydykla Žiupoje prie Stakliškių miestelio. Žiupos sūrymų gydomąsias savybes dvaro galvijų banda sunkiai susirgo nepagydomais niežais. Tie gyvuliai, kurie gerdami mėgstamą sūrų versmių vandenį išsivoliojo purve, ėmė sveikti, plaukai ataugo. Tai pastebėjęs, dvaro valdytojas Songaila liepė ir kitus sergančius gyvulius maudyti vadinamojo sieros šaltinio mineraliniame vandenyje. Po kelių „procedūrų” liga buvo įveikta, galvijai pasveiko. Apie Žiupos sūrymų gydomąsias galias žmonės plačiai prabilo, apie jas išgirdo Vilniaus ir Kauno gydytojai, vaistininkai bei mokslininkai.

Iš Žiupos mineralinių versmių vandens bandyta išgauti druską. XVIII a. pradžioje karaliaus Augusto II nurodymu Stakliškių seniūnijos seniūnas L. Pociejus Žiupoje pastatydino viryklą ir pabandė garinimu gauti valgomosios druskos koncentratą. Tačiau dėl nedidelės vandens mineralizacijos (1-1,5 g/l) reikėjo daug kuro, todėl druskos gavyba ekonomiškai nepasiteisino. Bet šiuo eksperimentu nebuvo apsiribota, tarpais vis dar būdavo bandoma gauti druskos.

Lietuvos vyriausiosios mokyklos (Vilniaus universiteto) profesoriai chemikas J. Sartoris ir fizikas J. Mickevičius 1787 m. atliko druskingųjų šaltinių prie Nemuno, taip pat prie Stakliškių tyrimus. Jie rado apie 1/200 dalį valgomosios druskos 1 l versmių vandens ir rekomendavo jį gydymui. Po 4 m. į Stakliškes pakartotinam tyrimui dar buvo pasiųstas žymus Vyriausiosios mokyklos gamtininkas prof. S.B. Jundzilas. Čia jis susipažino su Žiupos versmių situacija, atliko vandens pritekėjimo stebėjimus, paėmė net 20 gorčių (78 l) vandens laboratoriniam tyrimui. Iš to vandens kiekio šaldymu buvo gautas 1 gorčius sūrymo (rasalo), kurį išgarinus rasta 9 lotai ir 27 granai (117 g) druskos kristalų (dabartiniais matais tai prilygsta 1.5 g/l). Be to, prof. S.B. Jundzilas aprašė Žiupos ir paverknio pievų augaliją, surinko laukinių augal herbariumą. Ankstesnieji Žiupos mineralinių versmių tyriimo duomenys buvo išbarstyti po įvairius leidinius, o prof. S.B. Jundzilas Stakliškių versmių tyrinėjimus apibendrino ir išleido mokslinį darbą lenkų kalba „O zrodlach slonych i soli Stoklizskiej” („Apie Stakliškių versmes ir druską”, 1792).

Skaitykite daugiau: Stakliškių versmės

Rodyk draugams

Kritiniai etiudai

[ ... ] Evoliucionistas dabar mums ims įrodinėti, kaip vystėsi pažinimas nuo zoologinės būsenos iki mūsų, ir baigs tuo, kad pripažins tiesos idėją, nepaprastai vertingą mums, kaip gyvai, ieškančiajai būtybei, tik naudinga iliuzija, jis atliks cheminę analizę ir iš vertingo išgyvenimo, sudarančio intymią mūsų dvasios prigimtį, neliks nieko. Tokiu būdu gali susidaryti mokslinė padėtis, tačiau ji bus ne prie ko, nes šiuo metu jūs neklausiate, jomis nesidomite… Tą akimirką, kai savarankiškai savo sieloje įjungiate gerumo savybę, pripažįstate jo absoliučią vertę ir tarnaujate jam, atliekate didžiausią savo gyvenimo aktą. Tačiau štai ateina evoliucingumas, šaukia jus atgal prie moliuskų tyrinėjimo ir siūlo jums nedelsiant parodyti, kad visa, ką jūs išgyvenate, kas yra šventenybė, tėra tik naudinga iliuzija kovoje už gyvenimą, kad moralinė sąmonė išsiskaido į kažkokias daleles, neturinčias nieko bendra su moralumu, ir kas nenuginčijamai įrodoma žuvų moralinių idealų lygiu…

Taip pat evoliucionizmas griauna, p. Berdiajevo nuomone, grožio iliuziją. „išsivysčiusi žmogaus siela suvokia grožį ir juo žavisi, ji jaučia, kad grožis yra didi jėga - ir išgyvena grožio jausmą”. Grožis pakylėja išvystytą žmogaus sielą „virš gyvenimiškos nedoros”. Tačiau … vėl „ne prie ko” ateina evoliucionistas, kuris nežino apie grožį, kaip mus pakylėjančią vertybę, išskaido grožį į molekules ir parodo, kaip gražumo jausmas žingsnis po žingsnio išsivystė iš gyvūnų pasaulio.

Taip nelemto evoliucionisto atėjimas apnuodija geriausius p. Berdiajevo gyvenimo momentus, neleidžia jam pilnai atsiduoti gėrio, tiesos ir grožio siekiu. „Tiesos ieškotojas”, kokiu p. Berdiajevas save pristato; tačiau iš esmės, aptinkama, kokie silpni ir nepagrįsti jo tiesos siekiai.

Skaitykite daugiau: Kritiniai etiudai

Rodyk draugams

Kur gieda angelai…

Jį surasti turėjau pati. Batiušką - reportažo herojų, šventiką - ne glamūrinį, kaime, nesavanaudį ir maldingą. Pagal keliautojų, užklydusius į šias vietas, suradau Mlevo. Senovinis kaimas tiesiog viduryje tarp dviejų sostinių, bruknynų, grybynų, lapynų ir vilkynų. … Mleve, sakė, gyvena nepaprastas batiuška… [ ... ]

- Ei, merginos! - pirmi žodžiai, kuriuos išgirdo tėvas Vladimiras ir motinėlė Aleutina, pasirodę kreivoje Mleko gatvelėję prieš 12 m. “Mudu gi abu juodai apsirengę iki pėdų, o vietinio gyventojų akys apmusiję…”

Iš kadaise legendinių (dar senovės rusų kunigaikštienės Olgos) laikų Mleve liko užliejama pieva, kurioje šurmuliavo garsioji Novgorodo mugė, ir reta cerkvė, „Rusijoje vos trys tokios tebus”, dydžiu nusileidžianti tik Spaso-Georgijevo Kristaus Gelbėtojo cerkvei, kurioje mišios laikytos ir totorių-mongolų jungo metu, ir per Antrąjį pasaulinį karą, nenutraukiant nė dienai. Iš čia, cerkvės varpinės, matosi tėvelio „eparchija”: spindinčios upės vingis, kurios krantuose buvo, tačiau pražuvo, vienuolynai, vieta, kur po žeme prasmego koplytėlė kartus su besimeldžiančiais, ir pustuščių, nusigeriančių, „bevaikių” kaimų, tirpstančių akyse: kiekvienais metais „išeina” po vieną namą…

Kiek tėvelių skubėjo iš čia, iš alkanos vietos, į sočias miesto vietas. „Tėve Vladimire, o kaip jūs čia užstrigote? - dažnai klausia Mleko batiuškos. „Nu kam savo bobutes numesiu? O ir cerkvės gaila, - nustebęs atsako. - Juk apie jį Joanas iš Kronštadto, amžiaus pradžioje laikęs liturgiją ir čia palikęs savo apdarus, siuvinėtą ryškiomis spalvomis, sakė: ‚Stovės iki antrojo atėjimo‘”.

Savo pirmas mišias, prieš 12 m., tėvas Vladimiras Safronovas laikė šventojo apdarais: nebuvo pinigų saviems… [ ... ]

 - Matau, girtas ateina pas mane, sako: „Valgyti noriu”. Negi jam sakysiu: „Eik į cerkvę, melskis?” Aš jam sakau: „Užeik, duosiu bulvių…”

Tokie stebuklai… Ikonos verkia Mleve. Cerkvėje ir pas tėvelį namuose. Ir nukryžiuotieji. Sako, žmonės išsigydo vėžį prie Martos-posadnikienės kapo, kuris 3 m nuo sargo namelio. „Pati cerkvė turi milžinišką maldos galią. Moteris iš Udomlės iki 40 m. bevaikė buvo, atvažiavo pas mus - dabar sūnui 5-ri:. Cerkvėje gieda angelai. “Vyrų choras - graikiškai… Pradžioje bijojau sakyti: dar pasakys, kad tėveliui baltoji karštinė, tačiau vėliau ir patys tikintieji ėmė patvirtinti: uždarytoje cerkvėje mato degančią šviesą ir nepaprastus balsus girdi”.

Ir nėra eilės prie Mlevo cerkvės, kaip prie Kristaus Gelbėtojo cerkvės, kai į ją atvežė stačiatikių šventenybę ir uždarė visą Maskvos centrą. Ir kažko Mlevo stebuklais tiki labiau: jie tokie kasdieniai, artimi, ranką ištiesi - ir gali paliesti aliejaus lašą, tekantį Atpirkėjo ant kryžiaus koja,, - ir niekas už tai neišbars. Čia, Mleve, kur gieda angelai ir geria karčiąją, taip lengva tikėti tėveliu, kai jis skelbia akivaizdžias tiesas tarsi aukšta gaida:

- Mudu su motinėle prieš kelis metus patekome į avariją; tad mane 7-ą dieną iš ligoninės išvijo: žmonės pas mane ėjo ir ėjo, - kas su bėda, kas patarimo. Kad ir mirčiau - turiu jiems tarnauti. Aš gi prisiekiau, tam paskirtas buvau…

Skaitykite daugiau: Kur gieda angelai…

Rodyk draugams

Lietuvos Evangelikai liuteronai

Evangelikų liuteronų Bažnyčios kelias buvo daug sunkesnis už reformatų. Lietuviai liuteronai neturėjo nei tokios autonomijos, nei stiprios savo inteligentijos. Nepriklausomybės išvakarėse jie buvo suskaldyti ir išsklaidyti.

Po Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo 1795 m. liuteronų parapijos buvo priskirtos naujoms konsistorijoms pagal teritorines ribas ir neatsižvelgiant į tautybes. Dešiniosios Nemuno pusės kraštai, Kauno gubernija, buvo priskirti Kuršo konsistorijai Jelgavoj. Pastaroji buvo pavaldi generalinei konsistorijai Petrograde. Ją savo ruožtu kontroliavo Pabaltijo vokiečiai, ir čia lietuviai liuteronai neturėjo net savo atstovo. Kairiosios Nemuno pusės tikinčiuosius, Vilniaus ir Suvalkų sritis, valdė Augsburgo konsistorija Varšuvoje, pasižymėjusi stipria lenkinimo politika. Abi konsistorijos veikė pagal skirtingus teisynus. Kuršo konsistorija, kaip ir kitos carinėje imperijoje, vadovavosi potvarkiais, nustatytais „Svod zakonov” XI tome. Varšuvos konsistorija rėmėsi senais lenkų įstatymais.

1918 m. žlugus carinei Rusijai, jos valdžioje buvę kraštai pradėjo skelbti nepriklausomybę ir žymėti naujas sienas. Taip Kuršo konsistorija atsidūrė naujoje Latvijos respublikoje, o Varšuvos - Lenkijoje. [ ... ]

Kun. dr. Vilius Gaigalaitis (1870-1949) priklausė tai žymiai mažlietuvių politinių ir kultūrinių veikėjų kartai, kurie visas savo jėgas skyrė lietuviškiems reikalams, ir po Pirmojo pasaulinio karo jų pastangas apvainikavo Klaipėdos krašto sujungimas su Lietuvos respublika. Tuo metu Gaigalaitis vadovavo Klaipėdos krašto lietuviams dvasininkams ir jo prolietuviška veikla vystėsi daugiausia bažnytinėje plotmėje. Tuo jis buvo rakštis Vokietijos bažnytinei ir politinei hierarchijai. Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, Gaigalaitis pasitraukė į Vokietiją, bet ten buvo konfiskuotas jo turtas, ir jis pats su žmona ištremtas į mažą miestelį pietų Vokietijoje. Ten jis, karui pasibaigus, ir mirė. [ ... ]

1923-24 m. V. Gaigalaitis su kunigu Valentinu Gailium ėmė rūpintis, kad Klaipėdos krašto bažnyčia išsilaisvintų nuo pavaldumo Vokietijai ir prisijungtų prie Lietuvos liuteronų bažnyčios. Šis nesėkmingas bandymas tapo žinomas kaip „bažnytinis konfliktas”. Berlyno bažnyčios taryba, kuriai Klaipėdos bažnyčia buvo pavaldi, atėmė iš jo teises klebonauti krašto parapijose ir į jį žiūrėjo kaip į išdaviką. Suprantama, vokiečiams jo kandidatūra į lietuviško senjoro vietą buvo nepriimtina. Dar nepriimtinesnė buvo jo konsistorija - ji simbolizavo glaudesnį bendravimą, interesus ir dvasinį ryšį tarp Lietuvos ir Klaipėdos krašto bažnyčių ir gyventojų.

Skaitykite daugiau: Lietuvos Evangelikai liuteronai

Rodyk draugams