BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mikės Pūkuotuko dao

„Mikės Pūkuotuko dao“ (1982) parašė Bendžaminas Hofas (Benjamin Hoff) kaip įvadą vakariečiams į daosizmą. Joje, siekiant paaiškinti daosizmo filosofiinus principus, alegoriškai panaudojami A. Milne „Mikės Pūkuotuko“ (Vinipucho ) veikėjai bei citatos. Vėliau B. Hofas parašė „Knysliuko de“. Knyga prasideda acto ragautojų aprašymu – iš tikro, tai trijų Rytų mąstytojų (Konfucijaus, Budos ir Lao-czi) virš acto kubilo pavaizdavimas. Ragaujant „gyvenimo“ actą, Konfucijui jis rūgštus, Budai – kartus, o Lao-czi – tinkamas. Mikė Pūkuotukas personifikuoja wei wu wei (veiksmo be pastangų) bei pu (būti atviru) principus. Tuo tarpu Pelėda ir Triušis yra pernelyg komplikuoti, perdaug mąsto ir negali tiesiog būti. Knyga 49 savaites buvo „New York Times“ bestselerių sąraše ir yra privalomos literatūros sąraše kai kurių koledžų kursuose.
Skaitykite daugiau: Mikės Pūkuotuko dao

Rodyk draugams

Kūniškumo problema rusų filosofijoje

Anot rusų religinės filosofijos Žmogus yra unikali būtybė, esanti dviejų pasaulių – gamtiškojo ir dvasiškojo - sankirtoje. Jis iš pat pradžių dvasiškai-kūniškas; Žmogus įtrauktas į Gamtos tvarką ir to įtraukimo taškas yra lytis; Žmogus yra lyties transformacija, modifikacija; Žmogus yra mylinti būtybė. Meilė yra individualumo apraiška, amžinojo, nemitingo prado žmoguje įtvirtinimas.

Rusų filosofija turi savą požiūrio tašką, stilių, kitas ypatybes. Berdiajevas nurodo, kad be Rozanovo, pasaulio filosofijoje buvo du iškilūs mokymai apie lytį ir meilę: Platono („Puota“) ir V. Solovjovo („Meilės prasmė“). Pagal Platono mokymą, įvilktą į mitologinę formą, lytis yra pirminės, vientisos ir galingos žmogaus prigimties skilimo į dvi puses rezultatas ir todėl meilė yra kiekvienos pusės kankinantis troškimas vėl susilieti į vientisą individualybę, jos atstatymą. V. Solovjovas išskiria 5 meilės kelius. Pirmasis – šėtoniškas (kūno pirkimas prilygsta nekrofilystei), antras – gyvuliškas (paklusimas fiziniam potraukiui), trečias – žmogiškas (vedybos), ketvirtas – angeliškas (dvasinis, platoniškas, dvasios priešpastatymas kūnui, tačiau žmogus vientisas: sielakūniškas), penktasis – aukščiausias (dievažmogiškas, žmogaus sielakūniškumą ir dievažmogiškumą jungiantis androgonizmas). Solovjovas įdema skirtumą tarp individualumo ir giminės. Giminystės meilė trupina individualumą, pajungia žmogų gamtiškai būtinybei. Tikra asmeninė meilė veda prie individualumo pilnumo. Lytis turi ir dvasinę, ir kūnišką prigimtis, joje glūdi ir dvasios, ir kūno metafizika. Lytis - ne fiziologinės, ir ne empirinės prigimties, joje glūdi mistinės gelmės. Visas pasaulinis procesas remiasi lytimi, todėl pasaulis susikūrė ir tebesitęsia. Poliariškumas pasireiškė mokyme apie amžinąjį moteriškumą, Mergelės Marijos bei Kristaus kultuose. Lyčių susilietime, jų tarpusavio traukoje glūdi didžioji gyvybės paslaptis, kūrybos paslaptis. Jei lytije yra tiesa ir paslaptis, tai paslaptis bus atskleidinėjama amžinai išlikdama paslaptimi. Meilė – pažinimo įrankis, ji suartina žmones, vienam jų atskleidžia kito sielą, leidžia pažvelgti į gamtos sielą, pajausti kosminių jėgų veiksmą.

Meilė – tai kūrybinė jėga. Visa žmogaus kūryba kyla iš meilės. Bet kuri kūryba neišvengiamai yra dviejų lyčių reikalas. Kultūros istorija – tai „meilės istorija“. Į lytį sueina visos žmogaus gyvenimo gijos, visos emocijos, per meilė susiliečiama su ateitimi, su amžinybe. Kūniškumo problemos nagrinėjimui įdomi ir I.A. Iljino samprata. Kiekvienoje kultūroje kūniškumas sudaro svarbią vertybinę sferą. Kultūriniai veiksniai nemaža dalimi formuoja žmogaus kūną ir visą kūniškąją kultūrą, t.y. elgesį ir santykius, susijusius su somatinėmis žmogaus charakteristikomis. Kūniškojo „Aš“ vaizdinys derinasi su kultūrinėmis orientacijomis, sampratomis apie savigarbą, jėgą, grožį, fiziniais duomenimis, socialinį ir originalumu.

Skaityti daugiau: Kūniškumo problema rusų filosofijoje

Rodyk draugams

Raselas. Ar yra Dievas?

Į klausimą „Ar yra Dievas?“ dėl skirtingų priežasčių skirtingai atsakė skirtingos bendruomenės ir skirtingi individai. Absoliuti dauguma žmonių priima vyraujančią jų bendruomenės nuomonę. Ankstyviausiais laikais, apie kuriuos žinome, kiekvienas tikėjo daugeliu dievų. Žydai pirmieji ėmė tikėti tik vienu Dievu. Pirmojo įstatymo, kai jis buvo ką tik įvestas, buvo labai sunku laikytis, nes žydai tebetikėjo, kad Baalas, Aštartė, Dagonas, Molochas ir kiti buvo tikrais dievais, tačiau nusidėjo, nes padėjo žydų priešams. Monoteizmą, kuris Antiocho persekiojimų pradžioje tebuvo vienos mažos tautos dalies tikėjimas, perėmė krikščionybė, o vėliau islamas, ir tapo dominuojančiu pasaulyje į vakarus nuo Indijos. Į rytus nuo Indijos jis neturėjo sėkmės: induizme buvo daug dievų, budizmas savo primityviąja forma neturėjo nė vieno dievo, o nuo 11 a. konfucionizmas irgi neturėjo jokio dievo. Tačiau jei apie religijos teisingumą spręsime pagal jos pasisekimą pasaulyje, argumentas monoteizmo naudai yra labai stiprus, nes jis turi didžiausią armiją, didžiausią laivyną ir sukaupęs didžiausius turtus. Mūsų laikais šis argumentas ne toks lemiamas. Tiesa, kad Japonijos nekrikščioniška grėsmė pašalinta, tačiau krikščionys dabar susidūrė su ateistinių maskvėnų grėsme, ir nėra tikra, kai kas nors tikisi, kad atominė bomba bus lemiamu argumentu teizmo pusėje. [ ... ]

Daugelis ortodoksų kalba taip, tarsi labiau būtų skeptikų reikalas paneigti dogmas, o ne dogmatikų – jas įrodyti. Tai yra, žinoma, klaida. Jei tarčiau, kad tarp elipsine orbita Žemės ir Marso aplink Saulę sukasi kiniško porceliano arbatinukas, niekas negalėtų paneigti mano teiginio, jei aš apdairiai pridėčiau, kad arbatinukas yra per mažas, kad jį galėtų pamatyti net galingiausi teleskopai. Ir jei dar pareikščiau, kad, kadangi mano tvirtinimas negali būti paneigtas, žmogaus supratimui būtų netoleruotina abejonės šiuo klausimu prielaida, tada aš teisingai būčiau palaikytas kalbančiu nesąmones. Bet jei vis dėlto tokio arbatinuko egzistavimas būtų patvirtintas kokioje nors senovinėje knygoje, mokomas kaip šventa tiesa kiekvieną sekmadienį ir pamažu įteigiamas vaikams mokykloje, svyravimas, ar tikėti tuo, ar ne, taptų ekscentriškumo žyme ir nukreiptų dvejojantįjį psichologo jurisdikcijon apsišvietusiųjų amžiuje arba inkvizitoriaus akiratin ankstesniuose laikuose.

Skaitykite daugiau: Raselas. Ar yra Dievas?

Rodyk draugams

Laplasas. Dėl tikimybių

Ši esė yra iš knygos „Esė apie tikimybes“ (1812). Ji yra pirminis šaltinis, išdėstantis Laplaso determinizmo esmę.
Tada turėtume dabartinę Visatos būseną laikyti kaip jos ankstesnės būsenos išdavą ir kaip priežastį būsimai. Jei paimtumėm tokį protą, kuris galėtų žinoti visas jėgas, kurios veikia gamtą, ir atitinkamą ją sudarančios būties būseną - protą, galintį išanalizuoti visus tuos duomenis – tada jis galėtų viena formule išreikšti ir stambiausių dangaus kūnų, ir smulkiausių atomų judėjimus; jam nieko neliktų slapta ir prieš jo akis atsiskleistų ir ateitis, ir praeitis. Žmogaus protas, taip tiksliai kaip gali astronomijoje, numato tokio proto idėją.

Skaitykite daugiau: Laplasas. Dėl tikimybių

Rodyk draugams

Kritiniai etiudai

[ ... ] Evoliucionistas dabar mums ims įrodinėti, kaip vystėsi pažinimas nuo zoologinės būsenos iki mūsų, ir baigs tuo, kad pripažins tiesos idėją, nepaprastai vertingą mums, kaip gyvai, ieškančiajai būtybei, tik naudinga iliuzija, jis atliks cheminę analizę ir iš vertingo išgyvenimo, sudarančio intymią mūsų dvasios prigimtį, neliks nieko. Tokiu būdu gali susidaryti mokslinė padėtis, tačiau ji bus ne prie ko, nes šiuo metu jūs neklausiate, jomis nesidomite… Tą akimirką, kai savarankiškai savo sieloje įjungiate gerumo savybę, pripažįstate jo absoliučią vertę ir tarnaujate jam, atliekate didžiausią savo gyvenimo aktą. Tačiau štai ateina evoliucingumas, šaukia jus atgal prie moliuskų tyrinėjimo ir siūlo jums nedelsiant parodyti, kad visa, ką jūs išgyvenate, kas yra šventenybė, tėra tik naudinga iliuzija kovoje už gyvenimą, kad moralinė sąmonė išsiskaido į kažkokias daleles, neturinčias nieko bendra su moralumu, ir kas nenuginčijamai įrodoma žuvų moralinių idealų lygiu…

Taip pat evoliucionizmas griauna, p. Berdiajevo nuomone, grožio iliuziją. „išsivysčiusi žmogaus siela suvokia grožį ir juo žavisi, ji jaučia, kad grožis yra didi jėga - ir išgyvena grožio jausmą”. Grožis pakylėja išvystytą žmogaus sielą „virš gyvenimiškos nedoros”. Tačiau … vėl „ne prie ko” ateina evoliucionistas, kuris nežino apie grožį, kaip mus pakylėjančią vertybę, išskaido grožį į molekules ir parodo, kaip gražumo jausmas žingsnis po žingsnio išsivystė iš gyvūnų pasaulio.

Taip nelemto evoliucionisto atėjimas apnuodija geriausius p. Berdiajevo gyvenimo momentus, neleidžia jam pilnai atsiduoti gėrio, tiesos ir grožio siekiu. „Tiesos ieškotojas”, kokiu p. Berdiajevas save pristato; tačiau iš esmės, aptinkama, kokie silpni ir nepagrįsti jo tiesos siekiai.

Skaitykite daugiau: Kritiniai etiudai

Rodyk draugams

Kaip suprasti „avangardo mirtį“?

 

Avangardai priklauso praeičiai. Rizikuodamas pasirodyti paradoksaliu, pradėsiu nuo nagrinėjimo sąlygų, palankių diskusijoms apie „pabaigos” problematiką ir, tuo pačiu, jos teigimui. Kartu šios sąlygos išjudina pagrindus, tarnavusius šiuolaikybės, laikomos jau pabaigta istorija, sukūrimui.

Greičiausiai, pirmąkart idėja apie tai, kad menas privalo turėti savo tikslą (ir pabaigą), aukščiausią išraišką rado Hėgelio filosofijoje, atitinkamai pagal jo istorijos sampratą. Toje pat idėjoje, vėl tapusiai aktualia dabar, tik dalinai išryškintos dvi mintys, ją sudarantys pas Hėgelį. Viena jų pagrindžia teleologiją, kur meno tikslingumas viršijamas religijos, o tada - ir filosofijos, o kita, derant su teleologijos pobūdžiu, menui nustato ribą. Menas taip virsta praeities figūra. Hėgelio istorijos samprata atitiko vieną šiuolaikinio meno ir avangardų charakteristikų: ji kvietė progresui, atviram ateičiai ir derėjo su inovacijos reiškiniu, pirmenybę atiduodant priimtinumo atitrūkimui - dialektinei aukščiausiu lygiu išraiškai - iš anksto patvirtinant radikaliausius jos aspektus, savais laikant Kristaus žodžius: „leisti negyviems laidoti savo mirusiuosius“…

Skaitykite daugiau: Kaip suprasti „avangardo mirtį”?

Rodyk draugams

Anarchizmas: kas jis iš tikro?

Publikuojama Emma Goldman, žinomos asmens laisvių gynėjos ir anarchistės esė.Žmonių augimo ir vystymosi istorija tuo pat metu yra kiekvienos naujos idėjos, pranašaujančios šviesesnės aušros atėjimą, įnirtingų grumtynių istorija. Atkakliu tradicijos laikymusi, Sena niekada nesivaržė pasinaudoti kvailiausiomis ir žiauriausiomis priemonėmis, kad sustabdytų Nauja atėjimą, kad ir kokia forma ar metu tai apsireikštų. Nėra reikalo leistis toli į praeitį, kad pamatytume pasipriešinimo rimtumą, bet kurios progresyvios idėjos kelyje patiriamus sunkumus bei išmėginimus. Kankinimų suolas, žnyplės nykščiams traiškyti ir rimbai vis dar pas mus; tokiais yra kalinio drabužiai ir visuomenės pasipiktinimas, visa nusistatę prieš vienišą ateinančią dvasią.

Anarchizmas neturėtų tikėtis išvengti kitų novatoriškų minčių lemties. Netgi daugiau, kaip pats revoliucingiausia ir bekompromisinė inovacija, Anarchizmas privalo susidurti su pasaulio, kurį ruošiasi pertvarkyti, nemokšiškumu ir pagieža.

Kad bent iš apytiksliai būtų aptarta, kas padaryta ir padaryta priešais Anarchizmą, prireiktų ištiso tomo. Tad čia paliesiu tik du svarbiausius kaltinimus. Taip padarydamas, pabandysiu atskleisti, kas iš tikro yra Anarchizmas.

Keistas pasipriešinimo Anarchizmus reiškinys yra tai, kad atskleidžia vadinamojo proto ir nemokšiškumo ryšį. Ir net tai nėra taip keista, kai pripažįstame visų dalykų reliatyvumą. Nemokšiška minia savo pusėje turi tai, kad neturi pretenzijų žinojimui ar tolerancijai. Veikdama, kaip visad, vien impulso vedima, remiasi vaikiškomis priežastimis. „Kodėl” „Todėl”. O ir nemokšų opozicija Anarchizmui prilygsta išsilavinusio žmogaus nuostatai

Daugiau apie tai: Anarchizmas: kas jis iš tikro?

Rodyk draugams

Krizinės sąmonės genezė

Ištakomis siekusi sofistus ir kinikus, krizinė sąmonė galutinai susiklostė 19 a. viduryje. Prie jos ištakų stovėjo kompozitorius ir mąstytojas R. Vagneris su „dievų mirties” idėja ir F. Nyčė su Vakarų kultūrinio „dekadanso”, pasireiškusio gilėjančia gyvenimo „racionalizacija”, idėja. Vėliau ji išsivystė O. Špenglerio „Europos saulėlydyje”. Ją randame pas M. Heidegerį, pavertusio F. Nyčės idėją (metafizinio) „būties užmiršimo” teorija. Su ja susiduriame prancūzų egzistencializme (A. Kamiu ir Ž. Sartras), priėjusiame išvadą apie „žmogaus pabaigą”. Ji nuskamba neomarksizme (M. Horkhaimeris, T. Adorno), siekusiame F. Nyčės ir kt. idėjas prišlieti prie klasikinio marksizmo „kapitalizmo išsemtumo” koncepcijos. O vėliausia manifestacijas tapo postmodernizmas su „vienalaikiškumo kaip tokio” teze, ateistine krikščioniškos „laiko pabaigos” versija. O vos ne būdingiausiu krizinės sąmonės bruožu yra teorinis Švietimo išvystytos Progreso idėjos apmąstymas.

Krizinės sąmonės analizę tikslinga pradėti nuo F. Nyčės pirmtako Artūro Šopenhauerio (1788-1860), nuo kurio pirmasis, beje, atsiribojo (panašiai, kaip Kontas atsiribojo nuo Sen-Simono), tačiau be kurio, vienok, neįmanoma suprasti nei Nyčės idėjų genezės, nei jų vidinės struktūros. Šio voliuntaristo mintys buvo svarbios tiek krizinės sąmonės, tiek ir anti-intelektualinės linijos sociologijoje formavimuisi. Šopenhaueris - vienas iracionalios filosofijos krypties (sukėlusios filosofijos estetizaciją ir pavertusios ją savotiška intelektualine romanistika ) pradininkų, žymiausias elitarinės meno koncepcijos atstovas. Transformuodamas Kanto filosofiją savo veikale „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys”, Šopenhaueris „daiktą savyje” aiškina kaip Valią - nesąmoningą gyvenimo, egzistavimo, buvimo siekį - nežinančią jokio kito tikslo, išskyrus savo įtvirtinimą (Valia nori tik savęs pačios). Pasaulis pasireiškia kaip šios savęs siekiančios Valios apraiška, nieko bendra neturinti su savo esme, perteikiama kaip „fantasmagorija”, „Majos dangalas” ir pan.

Daugiau apie tai Krizinės sąmonės genezė

Rodyk draugams

Mada kaip menas

Teofilis Gotjė (Pierre Jules Théophile Gautier, 1811-1872) - prancūzų poetas, dramaturgas, prozininkas, žurnalistas, kritikas; romantizmo atstovas. Tačiau jo kūriniai gali būti priskirtini parnasizmui, simbolizmui, dekadensui ir modernizmui.
Siūloma paskaityti vieną iš jo garsių esė, skirtų madai. Čia pacituosime vieną jos citatą, o likusi dalis pagal pateiktą nuorodą:

“Kodėl civilizacija, kuri nepaprastai labai vertina drabužius, nes jos moralinės nuostatos, o taip pat ir klimato ypatybės, neleidžia žmonėms vaikščioti nuogiems, meną rengtis perleido siuvėjams bei siuvėjų nuožiūrai. Šiais laikais drabužis žmogui tapo kažkuo tarsi oda, su kuria jis nesiskiria bet kokiomis aplinkybėmis; drabužiai taip pat būtini žmogui kaip kailis gyvūnui; tad, galiausiai, apie tai, kaip atrodo žmogaus kūnas, niekas ir neprisimena. Bet kuris, nors kiek pažįstamas su dailininkais ir kam tenka būti jų dirbtuvėse tuo metu, kai jiems pozuoja natūralistai, patiria, išvydę nežinomą žvėrį - abiejų lyčių amfibijas, pateiktas publikos apžiūrai, - nesuprantamą nuostabą, sumišusią su lengvu pasibjaurėjimu. Nežinomos mokslui rūšies egzempliorius, neseniai atvežtas iš centrinės Australijos, be jokių abejonių, neatrodo taip netikėtai ir naujai zoologiniu požiūriu kaip apnuogintas žmogus; ir tikrai, Zoologijos sode reiktų pastatyti narvus homo rūšies patinams ir patelėms, nusimetusiems dirbtinę odą. Juos apžiūrinėtų su tokiu pat smalsumu kaip ir žirafą, skruzdėdą, tapyrą, ančiasnapį, gorilą ar oposumą. “

Daugiau apie tai: Teofilis Gotjė. Mada kaip menas

Rodyk draugams

Jugos – kosmologinės eros

Juga (iš sanskr. „vadžios”, „pora”, „karta”) - induizme reiškia kosmologinę epochą.Tradicija išskiria 4 jugas (trukmės nurodomos pagal Šrimad Bhagavatamą):

1. Krita juga (arba Satja juga) - „gerovės” (aukso) amžius, kai žmonės būna kilnių savybių, nežino ligų ir vargo; viešpatauja lygybė ir tėra viena veda. Trukmė - 1.728.000 m.;
2. Treta juga - teisingumas kiek mažėja, atsiranda ydos, bet tebelaikomasi religinių apeigų, paplinta aukojimai. Trukmė - 1.296.000 m.;
3. Dvapara juga - ima vyrauti blogis, Veda suskyla į 4 Vedas, o tada jau ne visi įstengia jas suprasti; žmones ima kamuoti įvairios negandos. Trukmė - 864.000 m.;
4.Kali juga - viešpatauja visuotinis nuosmukis, melas, pyktis, godumas; žmonių gyvenimas tampa trumpas, pilnas blogio ir nuodėmių, jie žudo vieni kitus karuose; moterys atsiduoda paleistuvystei; į Vedas nekreipiama dėmesio. Trukmė - 432.000 m.

Pagal tradiciją, šiuo metu turime 6-ąjį kali jugos tūkstantmetį; ši juga įeina į kalpos 28-os mahajugos 7-ąjį manvantarą, kurį valdo Manu Vaišvasvata, laikomas „Manų įstatymų” kūrėjų. Kalpa vadinama varaha („šernas” - nes taip įsikūnijo Višnus) ir yra Brahmos 51-ųjų metų pirmoji dieviškoji diena.

Daugiau apie tai: Jugos - kosmologinės eros

Rodyk draugams